Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas balsas iš už durų

Su amžium vis sunkiau daros iškęsti mąstymo procesą. Ir vis dėl tos patirties, kad nepažįstamą paversti pažįstamu pavyks gal kelioms akimirkoms, o po to visata, kuri nei už ką neleis pamatyt priežąsčių pabaigos, mano pasiskėryčiojimus ignoruodama, abejingai plėsis toliau. Be to, pasirodys, kad visai ne mano pastangų dėka iš ryto pateka saulė. O nepaprastai reikšmingi bandymai susigaudyt viduj, kovos su asmeniniais pasąmonės demonais, glebesčiavimasis su kolektyvinės pasąmonės archetipais, egzistenciniai pasiblaškymai ir kiti lipimai į Kilimandžarą yra tik juokas. Kam? Ar kad plikom rankom pažarstyt pseudoprasmės ir epistemologijas ir užsikrėst kažko žinojimu? T.y. kad nei velnio nieks neaišku. Augalai ir gyvūnai atsirado prieš 543 milijonus metų ir nesiblaškydami atlikinėja savo funkciją. Tūlas Armin Capaul Šveicarijos parlamente reikalauja liautis pjausčius stambiesiems raguočiams ragus: tai esą nenatūralu ir sukelia skausmą. Su jais gyvuliai yra žymiai laimingesni. Ir čia man iškyla teisėtas klausimas: O koks yra tas kulminacinis sąmonės rezultatas ir tikslas? Ar dar yra kas šalia neišsipildymo, nerimo ir elementarių instinktų? Iš kur Biliūnui atrast valios lipti į Kilimandžarą laimės žiburio, kai vienintelis motyvas iš ryto lipti iš lovos yra šlapimo pūslė, o ne pagaugais nuėjęs kūnas, susivokus kad dangus naktį tamsus, nes visata turi ribas? Gerai kad tuo ir baigųsi. Bet ne, vistiek esam verčiami kasdien keltis ir būti gyvi. Rinktis interpretacijas arba faktus. Rinktis Dzeusą, Apoloną, Kovo 8-ą ar krikščionybę. Malonumus ar išsipildymą. Važiuot tiesos link ar laimingumo, į kapitalizmą žmogaus veidu ar, anot K.Marx, provinciško gyvenimo idiotizmą. Buitiškai susierzinti ar egzistenciškai sunerimti. O pasirinkus vistiek beliks nuobodulys, post coitum omne animalium triste est, inercija ir small talk be entuziazmo, kalbant į abejingos visatos nugarą, nebesugebant nustebti, nebelikus patior nei Stairway to Heaven, nei Highway to Hell.

Revoliucijas daro naivūs idealistai, sapnuotojai ir pasakų kūrėjai, tvirtai tikėdami kad jau laikas keist tikrovės sampratą, (laisvė tik pretekstas), o iš tikro tik sugražindami mus į pirminį chaosą, kai dar buvo galima vaikščiot vandens paviršium. Jų vaisius, tinkamo momento sulaukę, skina pragmatikai bankininkai, politikai ir kleras, deklaruodami kažko svarbą, visuotinę pasaulio tvarką, tiesos dominavimą, elgesio normų kontrolę ir bendražmogiškas vertybes. Galiausiai daugumai nurodoma norėti to paties, kas tai laimingai žmonijos daliai viską paverčia pirma komunija ir leidžia per gyvenimą nuegzistuot kartais net kojų nesušlapus. Aiman, racionalumas, kuris turėtų pateisint žmogaus buvimą ir lygtai yra gamtos pagrindas, tikėjimas, kad egzistuoja gamtos ir istorijos dėsniai, ar net išankstinė žmogaus duotis, taip ir neatneša išsivadavimo ir žmonijos suklestėjimo. Dar blogiau: to ką sužinojai, nebegali užmiršti. Cogito, ergo sum, arba žinojimo pamatas, gerbiamasis Dekartai, yra atradimas, atnešęs daugiau sumaišties nei naudos: Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas balsas iš už durų. Gyvendamas šalia Einšteino, daugiau apie Visatą nesužinosi, o iliuzijos jau pavogtos ir kas dabar sukels entuziazmą gyvent ir kvėpuot? Atradimai ir sužinojimai atima viltį ne tik laimingai, bet ir tik gyventi.

Klausimas kaip pabėgt nuo nerimo, sukelto nuojautos, kad ne, nėra jokių gilių ir pilnai patenkinančių atsakymų žmogaus buvimui pateisinti, o taigi ir jokio solidaus pagrindo moralei, prasmėms ir tikslui, yra slidus. O atsakymai nesuteikia nei išminties nei išganymo.

Tada grožis, iš tų svarstymų pasijuokęs, kaip Donelaičio pavasaris, kartu su Šopenhaueriu pažadinęs tokią estetinę sąmonę ir mus iš mūsų pačių akimirkai išvadavęs, bando gelbėt pasaulį. Valia gyventi, užliūliuota tirpstančių varveklių ir pavasarinio saulėto triukšmo, prisnūsta. Bet ar ilgam ta kvapni sužydus pieva? Staiga šast, vidury baltos dienos, gėles beuostant, neuromokslai nuplėšia paskutinį figos lapą ir grožio triūsus pargiaudami juokias: mes tik šimtaprocentiniai galvijai ir vietoj nemirtingos sielos ar savęs, po Adomo ir Ievos lapu tik tuštuma. Visata turi pabaigą. Mintys tik smegenys. Jokių vaiduoklių toj mašinoj. O tikėjais kad nors jau nebus šešėlio ar veidrody atspindžio. Žiūrėk nežiūrėjęs į tą bedugne, nieks atgal nepažvelgs. Tik fizinė ir protinė egzistencija, molekulės. Visa kita tik sociologija. Nebeisim mes vaduot tų užburtų princesių, anei ieškot prasmės,  t.y. viena ranka sukyt perdegusiios lemputės, kita glostant šuns kurio nėra. Taigi grožis, turėjęs išgelbėti pasaulį, reikalauja vis daugiau aukų. Nes jis laikinas, o bjaurumas amžinas. Su ragais ir mes būtume laimingesni.

Net kalba, laikui bėgant, nustoja atspindėjus pasaulį. Kad neteršt Visatos ir vietinio eterio, vietoj jos užtektų naudotis pirštais, kaip Kratilas. Ypač tiktų vidurinis, spaudant klaviatūros klavišus po vieną, akivaizdžiam visatos beprasmiškumui tiesiai į nematomą veidą. Už reikalavimą tikslo ir išsipildymo, palikus likimo valiai prieš ekraną. Tas bent savo veido neslepia: sąmonė užges kartu su smegenim, nuspaudus power off. Laikrodininką keičia super kompiuteris. Jis bijo tik dulkių, bet ne Dievo, nes kelionės, ypač  kelionės laiku, neveda niekur, tik sendina. Ąžuolas stovi šimtus metų. Nieko jis daugiau ir nemoka. Kaip ir Dievas, ir knyga Teorija Apie Viską. Ir belieka, susirinkus retus entuziazmo trupinius, pradėt be jokios rimtos priežąsties bandyt įpaišyt save į gyvenimą.

Nei dievų nei transcendencijų. Šypsotis ir mojuoti ranka nuplaukiančiam laivui. Kartu su Don Kichotu ir Niče, nes būt normaliu - tik beprasmis laiko švaistymas. Arba galima pasileist su Silenu ir Epikuru kelionėn, pakeliui girtuokliaujant ir paleistuvaujant. Tam tyčia ir kad būtų už ką gyvus ir mirusius teisti. Naktį yra tamsu, nes bent jau laikas nėra beribis. Antraip visų žvaigždžių šviesa mus pasiektų ir niekad tamsu nebūtų. Ir išsipildytų amžinoji šviesa jiems tešviečia.

 Sakė tyro veido, mėlynų kaip dangus akių močiutė Ugionyse prie Dubysos, išgirdus iš sakyklos apie Anos Kareninos kančias: Karvutės jai reikėjo, arba gal dviejų. Reliatyvios, bet malonios betarpiškos patirties tiesos. On est bien, là – mums čia gerai, išvertus iš  prancūzų. Nėra kito pasirinkimo. Iki menkiausio piršto krustelėjimo. Viskas yra mano: šešėliai ir mielos saviapgavystės. Ir tamsa ir žvaigždęs naktį. Ir bepročiai, destruktyvūs, pilni šešėlių dievai, bet vistiek žadantys išgelbėti. Nepatogūs tikėjimai ir atsitiktinumai. Sapnai, idealai, legendos, pakelės smuklės su užburtom princesėm. Ir Šliogeris, fotografuojantis biteles. Ir rytojus, kuris vakar buvo visai kitoks. Ir sėdėjimas po šakom akacijos baltos, su Volterų ir Tolstojum kapstymasis darže geriausiam iš geriausių pasaulių. Ir sėdėjimas kieme, įsistebeilijus į mėlyną vandenyno horizonto liniją, jaučiantis pasaulio krašto gabaliuko savininku. Villie Nelson, giliai užsitraukęs, sako bliuzas yra trys akordai ir jausmas. Jokių dievų tik transcendencijos. Aukščiausias gėris, šalia prisėdęs, prieštarauja Epikuras. Taip būna dievai.  Trys akordai laikinai numaldyt stepių vilkui, o aplink balta balta kur dairais. Įskaitant tamsiąją mėnulio pusę, visa esu aš. Grožis laikinas, bjaurumas amžinas Ir tas balsas iš už durų mano: Jūs apsirikote numeriu.

 

Rolandas Kaušas. Anomis dienomis (IV)

Trumpas* teologijos pradžiamokslis pradedantiesiems

Anomis dienomis Dievas paskambino vyskupijos kurijon ir paklausė, ar čia 37062649863, bet jam atsakė, kad ne, čia 3706269852. „Atsiprašau“, – pasakė Dievas ir pakabino ragelį.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir Plutonas alum plovė širdies skausmą. „Aš nebe planeta“, – sakė tas. „Apie mus nebesisuka saulė“, – sakė anie.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais išpūtę akis aiškino, kaip Lietuvoje nėra pedofilijos, o Lavastė sakė, kad yra. „Šita yra mano išrinktoji duktė, kuria aš gėriuosi“, – sakė Dievas.

Anomis dienomis, kai aukštieji kunigai su rašto aiškintojais pameluodavo, nurausdavo. Buvo tai didelis nepatogumas ir nebuvo nuo to jokių vaistų.

Anomis dienomis tiesa išlaisvindavo, bet nereikia norėt, kad taip tęstųs be galo ir kaltint čia nieko nereikia.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais prisiekė laikytis celibato ir dingo jiems erekcijos. Tai liepė Dievui greit jiems erekcijas grąžinti, nes tai yra visai nejuokinga.

Anomis dienomis Dievas nutvėrė aukštuosius kunigus su rašto aiškintojais bemeluojančius ir nebeapsikentęs ėmė iš jų lauk velnius varyti. Bet tai kur tiems velniams dėtis?

Anomis dienomis buvo trečiadienis, ligoniai sirgo, elgetos elgetavo, o kaliniai teisėtai kalėjo, tai aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ieškojo, ką jiems veikti. Ir parašė knygą „Ką veikti trečiadieniais“.

Anomis dienomis buvo pirmadienis ir aukštuosius kunigus su rašto aiškintojais pykino. Tai Dievui nuo to pradėjo skaudėti galvą.

Anomis dienomis Dievas lipdė žaibus, o tuos, kurie netyčia nukrisdavo po stalu, susirinko aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir jais rašė memuarus, kuriuos pavadino 10 Dievo įsakymų.

Anomis dienomis Paskenduolė, astronomas Šmukš­taras, seniausios profesijos atstovai ir Dievas keitėsi idėjomis ir domėjosi skirtingais kits kito požiūriais. Galilėjui Galilėjui buvo namų areštas, tad susitikime nedalyvavo.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ant altoriaus dvasines vertybes transsubstanciavo į materialines ir tai buvo gera.

Anomis dienomis Dievui jau buvo vis vien, ar jis yra, ar jo nebėra.

Anomis dienomis Dievas norėjo prikelti Lozorių iš mirusiųjų, bet tas nesikėlė, nes jau buvo prisižiūrėjęs ir prisigyvenęs va tiek va.

Anomis dienomis aukštuosius kunigus su rašto aiškintojais suėmė šventas pyktis, ir jie siuntin ėjo visus pragaran. Tai Dievas liepė jiems pavalgyti ir pamiegoti ir išrašė multivitaminų, mat buvo pavasaris.

Anomis dienomis Dievas buvo linkęs į anarchizmą, vaikėsi su rimbu bankininkus, susidėjo su vietiniais sekso darbuotojais, gėrė vyną ir skelbė lygybę. O kaip tu prisidėjai prie dangaus karalystės kūrybos?

Anomis dienomis Dievas klausėsi aukštųjų kunigų pamokslo ir galvojo: „Kažin kas jiems užriša batų raištelius?“

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais pasakė pamokslą ir pamatė nustebusį Dievo veidą. „Kad išgirstum, ką mes iš tikrųjų galvojam“, – sukikeno jie.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mokė lietuvius katekizmo, bet tie tik apsisuko ir šmurkšt atgal į mišką, ir ten su Dievu, pamovę ant pagaliukų, kepė lauže grybus.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir vėl puolė mokyt lietuvius katekizmo. „Ir vėl reiks jiems užvažiuot su kuvalda“, – pagalvojo lietuviai.

Anomis dienomis lietuviai kasdien suvalgydavo po obuolį, nes tada nereikia eiti pas gydytoją. „Kažin, jeigu suvalgytumėm du“, – pagalvojo jie... „Nė negalvokit“, – čia prisistatė aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir puolė varyt lietuvius į bažnyčią.

Anomis dienomis Dievas pasiūlė aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais maudytis tik po labai karštu dušu, nes jiems reikėjo pratintis prie amžinybės.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mokė lietuvius: „Jeigu vienos durys užsidaro, tai Dievas kažkur kitas atidaro...“ Bet lietuviai užsidariusias duris atidarė ir išėjo, nes durys taip veikia.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais važiavo į atlaidus, ir jiems nuleido padangą. Pro šalį ėjo Kindziulis su seniausios profesijos atstovėmis ir padangą pakeitė. „Kaip gaila, kad jie eis į pragarą“, – pagalvojo aukštieji kunigai su rašto aiškintojais.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir vėl liepė lietuviams namo neštis katekizmą ir ten jį skaityti. Kietagalviai ir užsispyrę buvo tie lietuviai.

Gyčio Norvilo nuotrauka

* Turimas omenyje ne JAV prezidentas

Iš 3690 / 19 žurnalo (2019-10-25)

DalintisFacebookFacebook MessengerEmail

Rolandas Kaušas. Anomis dienomis (III)

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mylėjo bažnyčią labiau nei Dievą, o celibatą kaip save patį. Ir tai buvo gera.

Anomis dienomis Dievas dirbo vairuotoju kepykloj ir rytais išvežiodavo šviežią duoną. Jam labai patikdavo papypint, kad vaikai pamojuotų per langą. Bet jiems pirma reikėjo išmokt katekizmą, todėl jam atėmė teises.

Anomis dienomis Dievas važiavo iš taško A į tašką B, bet ne ten pasuko ir atvažiavo į tašką G. Ten rado permanentiškai pasipiktinusius aukštuosius kunigus su rašto aiškintojais. Atvažiavom, pagalvojo Dievas.

Anomis dienomis Dievas ir užsimerkęs galėdavo pasakyti, ar čia saulėtekis, ar saulėlydis.

Anomis dienomis, per Kalėdas, Dievas šventė savo gimimo dieną. Prie stalo sėdėjo seniausios profesijos atstovai, Paskenduolė ir kiti itin neverti asmenys. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kuitėsi zakristijoj ir iš principo nedalyvavo.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais vaikėsi po šventorių klapčiukus, bet atėjo JK ir pasakė: nuo šiandien žmones žvejosi.

Anomis dienomis, labai anksti, Dievas su Kindziuliu ėjo meškeriot ir pagavo lydį. Nes žmones nuo 8 iki 17 val. vakaro meškeriojo aukštieji kunigai su rašto aiškintojais.

Anomis dienomis paskutinei vakarienei buvo patiekta silkės, cepelinų su spirgais ir daug naminio alaus, nes lietuvių į bažnyčią kitaip nė už ką nebutum nuvaręs.

Anomis dienomis Dievas su astronomu Šmukštaru bažnyčioj ieškojo Prasmės, bet ta jau buvo išėjus. Tada nusipirko alaus ir šventoriuj po liepom susėdę rimtai pasišnekėjo apie moteris ir #metoo judėjimą. O klebonas skambino varpais.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, užsidėję dideles kepures, meldėsi už pašaukimus ir darė rinkliavą. Todėl Dievui buvo sunku nuspręsti, ko jie iš tikrųjų nori.

Anomis dienomis gyvenime buvo privalomų dalykų ir šiaip nelabai svarbių, bet paskui aukštieji kunigai su rašto aiškintojais prirašė visokių knygų ir žmonėms nuo akių tarsi žvynai nukrito.

Anomis dienomis žmonės nebeturėjo iš ko aukoti ir aukštieji kunigai su rašto aiškintojais turėjo jų nekęsti už dyką.

Anomis dienomis, t. y. vieną gražią dieną, Dievas sukūrė pasaulį. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kaipmat sudarė kainoraštį ir pakabino matomoj vietoj.

Anomis dienomis Dievas sudarinėjo pavargusių institucijų sąrašą ir atrado už klausyklos pelėsį.

Anomis dienomis, kai pasaulis dar buvo plokščias ir neoliberalus, Dievas nugriovė Babelio bokštą ir išmokė lietuvius kalbėt lietuviškai.

Anomis dienomis Kapitalizmas su Demokratija nusprendė skirtis, bet pirma reikėjo palaidot Globalizaciją. O juodą darbą visada turėjo daryt vietiniai. Ypač tai mokėjo daryt lietuviai, nes jau buvo palaidoję globalistus kryžiuočius. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais įvykius stebėjo iš už kampo.

Anomis dienomis Dievas rašė tiesiai ant kreivų linijų ir visas išsipeckiojo. Jau geriau jis būtų ėmęs ir pavertęs duoną Kristaus kūnu, tarpusavy šnibždėjos aukštieji kunigai su rašto aiškintojais.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais prigulė pailsėt lietuviškoj pievoj ir taip baisu jiems pasidarė, taip baisu. Nes nieko nereikėjo suprast ir garbint.

Anomis dienomis Dievas su Basanavičium čiulpė varveklius ir stebėjo, kaip bunda lietuvių tauta ir baloj čirškia žvirbliai. Vakarai mums padės, sakė aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, nes kaip tik toj pusėj buvo Vatikano bankelis.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ant elektros laidų rikiavo brolius, juodvarniais lakstančius, bet elektra čia niekuo dėta, nes reikėjo jiems evangelizuot pasaulį. Ir vis dėlto saugumo reikalavimų reikia laikytis.

Anomis dienomis Paskenduolė, susigarbiniavusi plaukus, taip lakstė vandens paviršiumi, kad net rūko. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais tik galvas kraipė, nes niekam dar taip po išpažinties nebuvo nutikę.

Anomis dienomis Antarktidoje vyko šaltasis karas su kinais, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais karštai meldėsi ir reikalai sušilo.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir vėl karštai melsdamiesi sustabdė pasaulinį atšilimą, nes, kaip skelbia raštai, du pliusai duoda minusą.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais atlaidams virė šaltieną ir šiaip visokius gėrimus, ir juos pradėjo veikti traukos dėsnis.

Anomis dienomis, smarkiai griaudžiant ir pilant kaip iš kibiro, Dievas su bedieviais bandė išskleisti lietsargį, o aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais liepė semti iš arkos vandenį, bet tie tik persižegnojo ir nuėjo vandens paviršiumi, kaip skelbia raštai.

Anomis dienomis Dievas pagydė raupsuotąjį, bet tam, einančiam gatve ir šlovinančiam Dievą, ant galvos nukrito varveklis. Nes velnias šaudo, o Dievas kulkas gaudo.

Spektaklio „Liučė čiuožia“ (rež. O. Koršunovas) scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Iš 3679 / 8 žurnalo (2019-04-19)

Rolandas Kaušas. Anomis dienomis

Anomis dienomis aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai varė Dievą į medį. Bet šiandien jau taip nėra. Nes jis jau medyje.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais užvirė tokią košę, kad net Dievas negalėjo išsrėbti.

Anomis dienomis aukštiesiems kunigams ir rašto aiškintojams besėdint Palangos vyrų pliaže, moterų pliaže apsireiškė Dievas. Ir jau ne pirmą kartą jis taip pasielgia.

Subodh Gupta darbas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotraukos.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais rūpinosi dangaus karalyste, nes visa kita bus pridėta, bet Dievas ne taip viską suprato ir užsisakė dar vieną alaus.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, užsidėję dideles kepures, mosikuodami ilgomis lazdomis sakė ypač svarbius dalykus. Dievas nespėjo visko užsirašyti ir todėl vėliau jam labai atsirūgo.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais stebėjo iš debesies kyšančias Dievo kojas ir supratę, kad gavo ženklą, padarė rinkliavą.

Anomis dienomis Dievas aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų restorane norėjo užsisakyti duonos, nužengusios iš dangaus, bet bebuvo likęs tik patiekalas „Palaidokit Mane su Kunigu“.

Anomis dienomis, paryčiui, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais šėrė gyvulius, laistė agurkus ir taip jiems ilgu pasidarė. Bet paskui jie stipriai papusryčiavo ir viskas stojo savo vietosna.

Anomis dienomis Dievas su lesbietėmis, gėjais ir seniausios profesijos atstovėmis pasirašė slaptus protokolus ir aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais ilgai užtruko, kol iki jų prisikasė.

Anomis dienomis kad sužydo pieva, kad sužydo, kur tik akys užmato, ir taip buvo gera, bet jau buvo laikas į bažnyčią, kaip Dievo prisakyta.

Anomis dienomis astronomas Šmukštaras pamatė Dievą, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais jį sugėdino.

Anomis dienomis Kindziulis, Dievas ir Paskenduolė ieškojo grybų, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ieškojo Dievo ir grybą pjovė.

Anomis dienomis (duris buvo sukausčiusi baimė) pasirodė Dievas pilna kuprine alaus, rūkytos skumb­rės ir naminės duonos ir visus nuramino sakydamas: „Imkit ir valgykit.“ O paskui dar išdalijo po raugintą agurką ir baimę kaip ranka nuėmė.

Anomis dienomis Dievas su Maironiu, sumerkę kojas Dubyson, tyliai grožėjosi besimaudančiais Dievo sutvėrimais, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais zujo aplink, bandydami tylą pasukti palankia vaga.

Anomis dienomis seniausios profesijos atstovės pasikvietė Dievą į svečius, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais tokio skyrelio Biblijoje nesurado ir todėl atstovus pasikviesdavo tik niekam nematant.

Anomis dienomis, gūdžią rudens dieną, neblaivus Pričkus šnekino sulytą šunį. Visai kaip aš, pasakė Dievas, bet tyliai tyliai, kad aukštieji kunigai su rašto aiškintojais neišgirstų.

Anomis dienomis, prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui, Dievas nebežinojo, kur dėtis, ir išjungė šviesą. Bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mokėjo pašventinti ir tamsą.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais beldėsi į duris ir klausinėjo Dievo, ar jis vartęs Bibliją. T. y. Dievo žodį. Bet Dievas apsimetė, kad jie ne ten pataikę.

Anomis dienomis, kai Dievas dar buvo jaunas ir nebijojo garsiai juoktis, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais pripiešė jam barzdą ir išvadino jį „tėve mūsų“.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais suskėlė tokį pamokslą, kad net įsivarė rakštį ten kur nesueina. Todėl Dievas į sakyklą niekad ir nelipdavo.

Anomis dienomis, senatvei durysna pasibeldus ir žvaigždžių spindesiui danguje išblankus, bedieviai, seniausios profesijos atstovės ir Paskenduolė rikiavosi prie kelio, kuriuo turėjo praeiti išganytojas, nes jau greit turėjo mokėti dividendus.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kur buvę, kur nebuvę auklėjo Dievą, mokė jį gerų manierų, t. y. užsisagstyti visas sutanos sagas ir nekalbėti pilna burna, bet tas kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl, žiūrėk, į debesis bevėpsąs.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais įdavė Dievui rankosna 10 Dievo įsakymų ir liepė visiems jų laikytis. Ir taip prasidėjo linksmieji kalneliai.

Anomis dienomis anksti kėlę aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, patikrinę banko sąskaitas, taip pasižiūrėjo į Dievą, kad tam net pagaugai per nugarą nuėjo.

Anomis dienomis, Rūpintojėlis sėdėjo prie kelio nuliūdęs ir jam viskas ne kaip atrodė, bet aukštieji kunigai su rato aiškintojais jam uždėjo kryžių, ir tam kaipmat akyse prašviesėjo.

Apie šūdvabalį ir Sizifą

 Istablišmento pastangos įrodyt teisėtai išrinkto prezidento Trump kolaboravimą su bolševikais primena Adomo ir Ievos nuodėmę danguje, ant kurios pastatyta Katalikų Bažnyčia. Šiandien mes žinom, kad tokie asmenys,  Adomas su Ieva, neegzistavo. Panašiai yra ir su Trump kolaboravimu, kurį jau kone du metai vis bando įrodyti istablišmentas. Sizifo tai  darbas-  įrodyt neegzistuojančius dalykus. Nebent labai norėtum tikėti: Jeigu vis dar tiria, matyt kažką turi.

 Juolab kai paaiškėja kad visa turima kaltinamoji informacija, ant kurios pastatytas tyrimo procesas-per tarpininkus užsakyta, nupirkta H. Clinton (už $12 milijonų , iš tų pačių bolševikų), ir paleista pasaulin via fake news. Istablišmento veikla nebuvo jau tokia beprasmė. Nuo vilko ant meškos, taip sakant. Kolaboravimo su bolševikais faktas kaip ant delno. Gerai suorganizuotas, veikiantis valstybė valstybėj principu. Istablišmentas nėra pratęs bėgt žemyn, juolab būt vejamas iš paskos užsispyrusių faktų. Taigi, kad būtų lengviau, užsiima horizontalią poziciją, dabar jau ridenant rutulį be aiškios krypties, juo mintant ir į jį dedant kiaušinius, idant veikla nenutrūktų. Kantriai kenčiant šūdinų rankų kvapą, nes tik riedulį paleidus, gyvenimas nebetenka prasmės. Mėšlas tampa ridentojo dalimi. Liūdna žiūrėt ir į kampą save užsispietusius demokratus, nes ridenimas tapo partijos programa, išlaužta iš piršto, bet tvirta kaip plienas, kuri skambėtų maždaug taip: tot kto nosit Adidas, zavtra rodinu prodast. Pastarąja demokratai, matyt, ir bandys nukaut Trump 2020 rinkimuose.

Tuo tarpu Amerikos prezidentas, pats to nesuprasdamas, ir toliau griauna nusistovėjusį įsitikinimą, kad be profesionalų politikų nieks kitas pasaulio reikalų  neišspręs. Taigi IVY lygos išauklėti berniukai, vieninteliai žiną kaip elgtis ir kur tą rutulį stumt, sprendžiant pagal neapykantos lygį prezidentui, triedžia į kelnes: profesionalas politikas, jau ir taip be šalia pridėto keiksmo stokojantis turinio, pasirodo visai net nėra reikalingas. Ypač kai visuotinė pasaulio tvarka yra atsidūrusi posūkio taške ir reikia out of the box sprendimų, o profesionalų baimė išlįsti iš burbulo-nenugalima.

Trump, išjudinęs iš mirties taško Izraelio, Irano ir Šiaurės Korėjos reikalus, silpnumo valandėlei užpuolus, naiviai ( kvailys, geriau dalintųsi rūpestėliais lovoj su Melanija), pasiskundė Putinui apie istablišmento be pertraukos skleidžiamą tvaiką, (nusisamdžius FBI). Tai kas, kad tai teisybė. Gerai kad čia pareina įspūdingi ekonominiai šalies duomenys ir Trump keliasi nuo terapinės sofkutės: kur čia nepasigirsi. Ši liūdna mėšlo stumdytojams žinia palydima šiurpios statistikos: amerikiečiams labiausiai rūpi šalies ekonomika, t.y. (koks siurprizas), savo pačių gerbūvis. Tuo tarpu tirpstančių gerbėju gretas, (mėlynoji banga), kai kurie būsimi demokratų į prezidentus kandidatai, tarsi ką tik grįžę iš Marso, bando pastiprint žinia, kad reiktų kelt mokesčius (Nancy Pelosi). Toks yra realybės supratimas, kai sudedi visus kiaušinius į, ir diena iš dienos matai prieš save tik… tą patį nugleizotą rutulį. Sapnas apie nepakeičiamumą ir reikalingumą kaip ir baigės, o atsibust baisu ir nesinori.

Idomu yra stebėt ir istablišmento, įskaitant demokratus, susirūpinimą bolševikais ir jų veiklą. Šaltojo karo metu demokratai dare viską, kad sutrukdytų prezidentui Reagan spausti raudonuosius į kampą: boikotuojant Strateginę Gynybos Iniciatyvą, palaikant sovietų inicijuotą branduolinio ginklavimosi užšaldymą, prieštaraujant gynybinių branduolinių raketų dislokavimui Vakarų Europoje. Tą litaniją galėtų vainikuoti pasipiktinimas, (tik tu jų neužpykink), Reigan raginimu nugriauti Berlyno sieną. Demokratų spykeris Jim Wright oficialiai raginimą pavadino “sugadintą galimybę dviejų šalių santykiuose įvykti dramatiškam lūžiui”. Demokratai suokalbiškai tylėjo, Obamai veidmainiškai sulaužant susitarimą su Čekija ir Lenkija ten dislokuoti gynybines raketas, palikus partnerius likimo valiai. Vien tam kad įtiktų Maskvai. Šnekėdamas į užmirštą išjungti mikrofoną, maždaug taip pažadėjo Putinui- Kai tik pasibaigs rinkimai, brolau. Tada tai pabendradarbiausim. Ir taip raudonieji, demokratams kovojant už draugišką bendrabūvį, rovė demokratijos daigus tiek savo darže, tiek aneksuodami kaimyninių šalių teritorijas. Jie ir toliau užmušinėja opozicijos lyderius, nuodija rezistentus, numušinėja keleivinius lėktuvus, ginkluoja Talibaną ir kelia sumaištį internetinėj erdvėj. Ir jei rutulio stūmikai išties susirūpintų bolševikų veikla, o ne mėšlo skleidimu aplinkui, visi giliau įkvėptų. Gal net pagalvotų apie politikų reikalingumą. Juokauju.

Nebūk vyras

Ir jeigu Harvardo universitetas neturi jokių abejonių, kad žmogaus lytiškumas kasdien keičiasi, tai Teksaso Universitetas yra pilnas tikėjimo, kad vyriškumas visai pelnytai įrašytinas į psichinių sutrikimų katalogus. Vyriškumas kaip diagnozė- še tau boba ir Devintinės.Terapijos ir Protinių Sutrikimų Centras universitete galų gale nusprendė pasirūpinti vyrais, (seniai laikas), ir čiupo juos tiesiai už... ragų: Vyrai kenčia, kai jų rolė apibrėžiama kaip tas, kuris uždirba duoną šeimai arba jam reikia ryžtis būti sėkmingu gyvenime. Prisipažinkit stukačiai, kuris mane paskundėt? Pasakymas Būk vyras yra tiesiog užgaulu. Norite rūpintis kitais, būti aktyvus gyvenime, tiesiai šviesiai klausiama? Ir švelniai stumtelnama reikiama kryptimi: Ar nepagalvojote, kad kai kurie vyriškumui priskiriami atributai gali būti pavojingi. Tradicinės vyriškumo idėjos patalpina vyrą į ribojančias dėžutes, neleidžiančias emociškai išsivystyti ir... išvysti savyje moterį. Tai dabar vadinama ribotu vyriškumu. Aha. Nepriekabiauk prie moterų, verčiau apsikabink moterį savyje. Šalia pridėtas prierašas: Organizuojama Balsai Prieš Smurtą organizacijos prie UT, mat išimtinai vyrai yra smurtautojai, gruboki sutvėrimai, nejautrūs skausmui artimo savo ir nuo to gydytini. Išdalintuose informaciniuose bukletuose tiesiai šviesiai,  (juk specialistai), paaiškinama kaip jaustis:“ Jei esi vyriškos giminės studentas Teksaso Universitete ir tai skaitai, tikimės kad informacija padės nesijausti kaltam, buvus tokio vyriškumo apibrėžimo dalimi, bet padės jums rasti jėgų sulaužyti tą uždarą ratą...programa dar neturi vadovaujančio personalo...bet universitetas greitu laiku tikisi turėti „sveiko vyriškumo koordinatorių““. Aha. Skubėk skubėk namo Kastyti, apsikabink tą moteriškumą, kol koordintorius neapkabino.  Arba bent jau nulėk nuogas gatvėj paglėbesčiuot medžių.

Galima rasti ir daugiau panašių studijų apie po antrojo pasaulinio karo vyrą-šeimos maitintoją- dinozaurą. Brown Universitetas siūlo studentams vyrams saugią erdvę (safe space), kur jie galėtų atsikratyti „nuodingo vyriškumo“, pagalbos grupėje pasvarstyti apie neteisingo vyriškumo padarytą žalą ir mokytis užuojautos (ir dėl to studijos kainuoja $73.000 per metus- kova už lytį turi prisitaikyti prie ekonominių aplinkybių). Programai vadovauja universiteto Sveikatos Departamentas, kuris taip pat siūlo terapiją studentams, kenčiantiems nuo persivalgymo, narkotikų ir kitokių protinių-emocinių sutrikimų. Jau seniai įtariau, kad mano akivaizdžiai akis drąskanti tendencija rūpintis šeimos gerbūvių prie gero neprives ir reiks man gert tabletes, gal net ir sirupą. O ir klyzma, bet tik saugioj erdėj, būtų ne pro šalį.

Taip besidžiaugiant uždaros saugios erdvės teikiamais privalumais ir visaip besirūpinant, mane ištinka regėjimas: O kažin kaip ten buvo su ta Eurovizija apie ateities viziją? Juk laimėjo tokia ne iš kelmo spirta moteriškė, triukšmingai pasiuntus visus ant trijų raidžių. Kone nukrentu nuo saugios sėdynės susijaudinęs, iš rankų išslysta ir nepasiekiamai toli nurieda tualetinis popierius: Jeigu jau kažkam, dėl kažkokių paslaptingų priežąsčių arba progreso, to reikia, pervadinkim vyrus moterim, o moteris vyrais ir viskas išsispręs. Nei priešybių kova ir vienybė, nei proletariato antagonizmas ar apokalipsė, bet va kokia Eurovizija: moterys sudaužys vyrų širdis su jais permiegoję ir iš ryto kaip niekur nieko išvirtę lauk per duris. Garsiai riaugėdamos žiūrės krepšinį, gers pieną tiesiai iš pakelių, spjaudysis sau po kojom ir laikys mišias.  O vyrai vis stengsis palenkt moteriškas širdis savo pusėn kepdami ir virdami. Jausis nesuprasti ir neįvertinti kiaurą dieną namų ruošoj skendę, verks įsikniaubę į skreitą, rąžydami nuskalbtas rankeles...Kiek pinigų sutaupyta, kiek nesusipratimų išvengta, nei tau #metoo, nei tau #fuckyou, nei moterims ieškot kelnėse vyriškumo, nei vyrams džiugiai čiupinėt savo naujas krūtines. Viskas jau seniai pačiupinėta. Tiesiai šviesiai aš jums sakau: jeigu man neskirs už tai Nobelio premijos, tai tik dėl to, kad nebeliks piktų ir agresyvių vyrų, sukeliančių karus ir paskui taikos premijas skiriančių. Tik moterys, kurios vietoj karo rinksis šaldytuvą. Ir po to apie lytis galės spręsti tik tie, kurie jas turi. Sutarta?

Bet aš pasitikiu šiandienos mokslo vyrais, t.y. moterimis: Štai po 70 metų jie rado Hitlerio dantį Berlyne. Tas įrodo, kad jis, kaip buvo teigta, negyvena Mėnuly. Nes kuriam galui jam tada dantis ant Žemės laikyt. Ir visai ne jį dar 1961 Kenedis turėjo galvoj sakydamas: Mes užlaipinsim žmogų ant Mėnulio. Tai tik tarpinė stotelė. Tikslas- patalpint vyrą moterų tualete. Su visu turiniu. Matot ryšį? Genialumas paprastume. Mokslininkas Neil Gemmell išlekia ieškot Nesės Loch ežere. Ir suras, nes mokslas reikalauja aukų. Bet labiausiai aš pasitikėčiau Santa Klaros universitetu, kuris siūlo The Joy of Garbage klasę. Studentams, (tame tarpe ir sveiko vyriškumo koordinatoriams, čia dar vienas iš mano genialių pasiūlymu), siūloma pasineršti šiukšlyne. Pasijuntu geriau: mano vyriškumas, t.y. moteriškumas- patikimose rankose. Dabar tik svarbu neskrist pernelyg arti saulės.

ROLANDAS KAUŠAS

2018 04 20

Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą:

…lytiškumas gali keistis kasdien, o sakyti, kad tai netiesa,

reiškia prievartą…

Ken Shepherd, „The Washington Times“ (2017.IV.20)

Ankstų rytą pakirdęs Ivanas Denisovičius pasijuto esąs niekatrosios lyties čiainiku. Išsilavinę piliečiai tą subrendusią ir formą įgavusią nuojautą mokėtų grakščiai pavadinti, nes visai panašiai yra nutikę kitam herojui, tapusiam vabalu. Bet mums ir taip viskas aišku: mūsų herojus iš vakaro gėrė daug arbatos, nors tuo niekaip negalima paaiškinti pastelinės spalvos gėlyčių ant pilvo. Atsargiai pasijudino, idant skystis viduj nesiteliuškuotų, iškėlė kojas iš lovos – reikėjo skubintis: šeima rytmečiais mėgdavo susėsti prie arbatos puodelio. Šalia lovoje sukrutėjo žmona, pasirąžė ir pramerkė vieną akį. Ivanas Denisovičius meiliai nužvelgė gyvenimo draugę: juk dar vakar kūrė ateities planus ir net buvo pažadėjęs prilupti. Nurijo gerklę užspaudusį gniutulą. Gerai, kad tebėra snapelis, per kurį išbėga, staigiai sumetė. Tai išspręs didžiąją dalį šeiminio gyvenimo problemų.

– Kur taip anksti? – lyg būtų perskaičius jo minčių giją, pertraukė pati. – Pagulėk dar, – ir patapšnojo delnu šalia savęs. Kad būtų iškalbingiau, lyg netyčia iš po kaldros iškišo vieną nuogą blauzdą, įprastą sekmadienio rytmečio pokalbio dalyvę.

Argi ji nieko nemato, sumaištis kaip verdantis vanduo nuplikė visą Ivano Denisovičiaus esybę. Juk gėlytes tikrai turėtų pastebėti, ji taip jas mėgsta. Tos gėlės ant pilvo net suteikia tam tikro patogumo, pagalvojo apie sutaupytus pinigus: kaip čiainikui, jam mąstėsi visai neblogai.

– Aš tuoj, tik pašildysiu vandens, – trumpai pratarė, kaip, jo manymu, atsakytų save gerbiantis niekatrosios lyties čiainikas, pusryčių architektas.

– Kas tau? – erekcijos viena akim neišvydus, antrą pramerkė pati. Be aistros raudonai spalvai, tokiam pokyčiui vertybių skalėje turėjo būti nepaprastai svari priežastis. – Vėl prieš miegą laikraščius skaitei? – pradėjo nuo galbūt pačios svarbiausios.

Ji visada tokia, nenori tiesiai sakyt ir gąsdint, susigraudino Ivanas-
-čiainikas, meiliai nužvelgdamas iškištas grožybes. Jautė, kaip viduj pradėjo kaist vanduo. Gal net į virtuvę eit nereiks, sumetė. Kas čia norės sėdėt ant dujinės ankstų savaitgalio rytą. O dabar va iš lovos tiesiai ant stalo. Atsargiai atsistojo ir, kaip įpratęs, pasuko link tualeto. Bet pusiaukelėje blaiviai ir šaltai įvertino situaciją: kam tau išpilt, jeigu ir vėl reiks įpilt – genderizmas dar tik prasidėjo, bet privalumai jau matės net dangčio nepakėlus…

Apie vienuoliktą tądien jis jautėsi esąs moteriškosios lyties krienu ir visą valandą vaikščiojo apsiašarojęs: be chromosomų Y pasaulis atrodė lyg Bagdado senamiestis. Yra daugiau lyčių negu dvi, bandė ramintis. Ne visi jie tokie.

Dvyliktą – antras belytis patiekalas „Stiklių“ restorane. Dėjo jį burnon kas netingėjo, įskaitant kunigus. Viskas priklauso nuo išorinių ir vidinių lytinių organų, hormonų ir chromosomų, kentė dantis sukandęs Ivanas Denisovičius. Nepadėjo net tai, kad apie antrą jis jau buvo kompotas su razinkom, kurį taip mėgo ir kuriuo užgerdavo desertą, jo buvusį kaimyną. Tas buvo išdidus, matyt, tądien aseksualinės orientacijos ir net nesiteikė pasisveikint. Aiškiai buvo prifarširuotas hormonų blokuotojų.

Trečią, saulutei žvelgiant vakarop, jis buvo gender fluid šamas upėje: lytiškumas nuolat keičiasi, net kas valandą, guodė save, kramtydamas ūso galą. Dukart į tą patį neįbrisi. Bet užtat kiek pozicijų dar neišbandyta, ir visos po gėrio ir blogio pažinimo medžiu Harvardo universiteto kiemely.

Tamsūs lytinio binariškumo tai buvo laikai, apie šeštą pasijutęs transprožektorium ir pamatęs tunelio gale šviesą, pagalvojo: atsilikusi visuomenė, tik dvi lytys jiems tebuvo galvoj. Kas galvoj, nebūtinai turi jaustis tarp kojų. „Bybį dėjau, du minty“ – ne visad tiesa, nors gražiai skamba, šauniai atrodo ant pastato sienos ir byloja apie kūno ir minties vienovę. Taip pat buvo ir vabalui, bet analogijų čia jokių mes nedarysim.

Aštuntą, jau visai sutemus, t. y. beveik išsiblaivius nuo biologinio esencializmo, t. y. kai pažiūrėjęs tarp kojų galėdavai daryt išvadas, o ir pasirinkimų, tiesą pasakius, nebuvo prūdai, t. y. tik du – ir tie patys niekingi, jis buvo anatomijos vadovėlis vienuoliktai klasei. Nebuvo jo skaitęs, tik apžiūrėjęs paveikslėlius. Apie tai bylojo ir jo asmeniškai paliktas prierašas po iliustracija: pizė.

Apie vidurnaktį jis jau nebežinojo, kas esąs. Buvo jam taip nutikę ir anksčiau, aplaisčius algą ar po Žolinės atlaidų. Bet čia jau buvo kitaip: neaiškumas buvo žymiai aiškesnis. Lyg būtum ieškojęs ko nepametęs ir atradęs. Mažas nieko lopinėlis, vakuumas, kitaip pasakius, iš nieko sukurtas ir atgal į nieką atvirtęs, kaip Gedimino kalnas.

Čia mes viską, t. y. nieką, ir paliksim, nes mums, niekingiems 97 % blauzdų mėgėjų, tokia laimė neduota. Nei suprast, nei pasidžiaugt. Taip ir mirsim trys kilometrai nuo vietos, kurioj gimėm.

0

Kiti tekstai, kuriuos parašė ROLANDAS KAUŠAS:

Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą: 
Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia 
Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti 
Paskutinis bulius 
Didžiausia pasaulio religija 
Legenda apie padalintą sielą 
Patys brangiausi bananai 
Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt 
Viva Las Vegas 
Skrydis virš gegutės lizdo