O KUR DAUGIAU KALBET

2011-09-13T21:13:00.000-07:00

Amerikietiški kalneliai

Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.

　
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.
　

2011-06-29T20:06:00.001-07:00

APIE DIEVA

Anomis dienomis Dievas, bedieviai, seniausios profesijos atstovai irgi lezbietes gere alu ir smarkiai sypsojos. Nes labai yra lengva pakliut i bloga kompanija.

Anomis dienomis Dievas ir seniausios profesijos atstoves keites zenkliukais ir baksnojo viens kita alkunem. Bet taip tikrai ilgai nesites, nes juk yra ir Vatikano zenkliuku.

Anomis dienomis Dievo neileido i baznycia, bet jis pats del to yra kaltas.

Anomis dienomis Dieva su Paskenduole isvare is baznycios, nes yra daug pasauktuju, bet mazai isrinktuju.

Anomis dienomis Dievas, placiai issketes rankas, ejo per pasauli. Taip teses kol jam aukstieji kunigai su rasto aiskintojais neiteike tinko i rankas ir nepasake: Nuo siol tu zmones zvejosi. Nes viskas turi but pagal Dievo zodi.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir lauke gerosios naujienos. Kiek veliau, klapciukams pradrasejus, sedo ir gerosios naujienos skelbejai.

Anomis dienomis Dievas piese danguj vaivorykste, o gejai su lezbietem laike apacioj dazus. Butu nelaike, butu jiems taip neatsitike.

Anomis dienomis, isleidus nepilnameciu apsaugos istatyma, aukstieji kunigai su rasto aiskintojais puole ginti nepilnameciu, kad net dulkes ruko. Todel negalima sakyti, kad nepilnameciai yra palikti Dievo valiai.

Anomis dienomis daug zmoniu susirupino materialiniais dalykais ir del to aukstieji kunigai su rasto aiskintojais labai sunerimo. Nes juk tie istekliai nera begaliniai.

Anomis dienomis buvo daug pamokslaujanciu ir nuo to labai pagerejo gyvenimas. O paskui ir tikintieji pradejo laukt pagerejimo.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais taip smarkiai laikes celibato, kad susitryne nuospaudas. Tada Dievas pamate kad tai yra gera ir pasiule isleist nepilnameciu apsaugos istatyma.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir zvelge i savo atvaizdus: O buvo kaip nulietas. Tada pasikviete bedievius su seniausios profesijos atstovem pasiziureti. Bet tie nieko neismane apie mena ir labai nuliudo.

Anomis dienomis Dievas su Seniu Salciu ciulpe atlaidinius saldainius ir apsalo jiems sirdys ir Dievas sugalvojo ilist per kamina per pati pakylejima. Tada jis gavo su kietu daiktu per veida ir suprato kokia galinga yra rozanciaus malda.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais desertui uzsisake uzdrausto vaisiaus. O paskui uzdraude ir visiems kitiems valgyti.

Anomis dienomis toks Jezus Kristus eme uzdrausta vaisiu, lauze ir dave sakydamas: Imkite ir valgykite jo visi. O paskui paaiskejo, kad meniu buvo neteisingai sudarytas, bet jau buvo saukstai po pietu.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais dalino vaistus nuo homoseksualizmo: Tam dave, tam dave, o patiems ir nebeliko. Bego bego aukstieji kunigai su rasto aiskintojais, nes sportas yra sveikata.

Anomis dienomis zaide Dievas saskem su Seniu Salciu. O aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ziurejo per rakto skyle ir mane kad Senis Saltis kalbas su savim ir bade pirstu sau i smilkinius.

Anuo metu Dievo valiai buvo palikta viskas: gandrai, rupuzes, nusidejeliai ir net Paskenduole. Bet dalykai turi but suorganizuoti, nes kitaip neaisku kas eis i dangu.

Anomis dienomis pakvipo siera is aukstieji kunigai su rasto aiskintojais paskelbe kad jau. Ir taip baiges ju viespatyste.

Anomis dienomis reikalai ir morale taip pagedo, kad reikejo nei begt nei rekt. Taip sakant viskas ejo velniop. Ir dar niekad taip prastai nebuvo buve. Ir teko Dievui keltis nuo stalo kur gere arbata su bedieviais ir geju porom beigi paskenduole, atsiprasyt ir eit imtis grieztu priemoniu, nes tvarka turi buti.

2011-06-06T21:28:00.000-07:00

Koncertas 6/5/2011 San Diege. Martynas dainuoja Rush daina Closer to the heart. Maloniai prasom paklausyti. Aciu. http://www.youtube.com/watch?v=zLr01tHbhJ8&feature=mfu_in_order&list=UL

2011-04-28T06:54:00.000-07:00

Traukos dėsnis pagal Leliją ir kiti nutikimai

2011 04 22

ROLANDAS KAUŠAS

Lelija sėdi savo kėdutėj. Prieš ją ant specialaus padėkliuko išdėlioti mokslinio tyrimo objektai: spalvotas barškutis, kimštas liūtukas, medinis šaukštas ir dar keletas. Lelija nustveria barškutį, prineša prie kėdės šono, kur baigiasi padėklas, ir paleidžia. Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar daiktas pavaldus traukos dėsniui. Barškutis krinta žemyn. Vadinasi, pavaldus.

– Ooo, – sako Lelija, iš džiaugsmo sumataruodama kojom ir rankom.

Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar visus daiktus veikia Žemės trauka. Todėl dabar liūto eilė. Liūtas, prie eksperimentų nepratęs, bando priešintis ir prireikia abiejų Lelijos rankyčių jam pastumti nuo briaunos. Liūtas ne kyla viršun, bet lekia žemėn. Lelija sako aba. Visi atradėjai turi pasakyti kažką tokio, kad ateinančios kartos galėtų juos cituoti. Pavyzdžiui: „O vis dėlto ji sukasi.“ Kiti, pagalbiniai, eksperimento dalyviai, beviltiškai mostaguojantys rankom, be perstojo kilojantys daiktus nuo žemės ir dėliojantys juos atgal, nėra verti paminėti, nes absoliučiai neturi fantazijos, nesuvokia esą istorijos kūrimo dalyviai ir niekuo neprisideda prie mokslo ir šiaip pasaulio progreso.

Lelija turi pasislėpusi laikrodį, bet tik ji viena žino, kur jis yra. Tai tikrai nėra didelis laikrodis, pavyzdžiui, su svarsčiais, nes toks matytųsi, ypač jeigu būtų paslėptas po Lelijos lovyte. Turime atmesti ir saulės laikrodžio galimybę, nes kiekvieną naktį, 1.30 val., mėnuliui draugiškai šviečiant, Lelija keliasi atlikti svarbių dalykų. Taip pat nieks nežino, kada Lelija laikrodį prisuka arba pakeičia baterijas, nes neteko matyti ją tą veiksmą atliekant. Net ir tada, kai visi niurnėdami pastumia savo laiką valanda į priekį, Lelija, net laikraščių neskaičiusi, paslapčia, nesileisdama į diskusijas, pasuka savąjį pati pirmoji ir vėl keliasi 1.30 val. Šiaip ar taip, ilgos jos tėvų, kaimynų ir močiutės paieškos eina niekais. Laikrodžio nepavyksta rasti. Tas reiškinys tik patvirtina Leliją turint paslaptingų ryšių su laiko matavimo prietaisais. Skirtingai nuo didelių žmonių, vis ieškančių priežasčių iš realybės pabėgti į sapnų karalystę ir pramiegoti svarbius dalykus. Laikrodžiai, kuriuose telpa akiniai, mėnulis ir vabalas su aštuoniom kojom, matosi tik suinteresuotiems asmenims.

Lelija stebisi. Iš pat ryto, tik atsimerkusi, Lelija išpučia akis ir nustebusi garsiai sako:

– Oooo!

Aiškiai matyti, kaip aplink viskas, net ir oras, tiesiog suspurda iš pasitenkinimo ir pradeda grumdytis tarpusavy, kad tik pakliūtų Lelijos akiratin. Labiausiai Lelija stebisi dulkių siurbliu, medžiais ir raudona gitara. Bet ne mažesnę nuostabą jai sukelia ir brolis, varna, kompiuterio klaviatūra ir namų apyvokos daiktai. Paskui ateina eilė kaimynui Publijui ir jo akiniams, sūpynėms, šuniukams ir po krepšinio aikštelę besiblaškantiems vyrukams.

– Oooo, – sako Lelija ir pasižiūri į didelius žmones, norėdama pasitikrinti, ar jie mato tą patį, o jeigu mato, tai kodėl nesistebi.

– O, – sako dideli žmonės ir iškart pagalvoja, ką reiks virt vakarienei.

Tuo tarpu dalykai tiesiog lipte aplimpa Leliją ir prašosi pamatomi. Gėlytės pakeliui į parką ir ypač pravažiuojančios mašinos. Tos specialiai sukte suka ratais, pralekia ir sugrįžta, mirkčiodamos raudonom šviesytėm, kad tik Lelija jas pastebėtų. Lelija pastebi ir yra pasiruošusi lėkt joms iš paskos, nes yra smagu stebėtis. Paukščiai, sulaukę savo eilės, ekspromtu surengia koncertą, varna eukalipte atlieka solo partiją ir paskui nusklendžia dangum. Ja, galvą užvertus, mostaguojant abiem rankom, reikia stebėtis ypač ilgai. Kaimynų šuo Garfildas, iškišęs tamsiai mėlyną liežuvį, nepatikliai apuosto mažą žmogiuką ir nuo to Lelijai net amą atima: ko tik būna šiam pasauly! Ji, kiek leidžia nuo stebėjimosi apsaugantys diržai, persisveria į priekį:

– Au au? – pasitikrina.

Garfildas atsuka nugarą ir nerangiai pakelia koją. Stebėtis jam trukdo artritas. Be to, jis jau viską matė.

O paskui tas viskas aplink nepastebimai aprimsta ir nutyla, ir tik tada dideli žmonės pastebi, kad Lelija, prisipildžiusi dalykų, užmigo. Mažam kumštely, kad nenutrūktų ryšys, ji vis dar laiko gėlytę. Dalykai aplink, pirštą prie lūpų pridėję, viens kitą tildo ir kantriai laukia mažos mergaitės pabudimo. Dideli žmonės, stebėjimosi išvarginti, greit griebiasi naudingos veiklos.

2011-04-26T20:04:00.000-07:00

Martynas dainuoja Led Zeppelin :http://www.youtube.com/watch?v=V5nyjd4_mDk&feature=mfu_in_order&list=UL

2011-01-01T12:55:00.000-08:00

Apie žvaigždes

Ir vėl naktis. Kaip ir praeitą kartą. Mane žadina ir sako jau laikas keltis ir važiuot. Laikrodis rodo 12:30. Bet tai tik laikas. O man reikia krintančios žvaigždės. Krepšys, jau iš anksto paruoštas susitikimui, ramiai laukia savo eilės. žmonėms sunkiau, jie pilni svarstymų jausmų ir neramumo. 12:50. Mes jau mašinoj, lauke. Spaudžiu garažo uždariklį ir kol durys leidžias žemyn, akimis ieškau danguj ženklų. Bet dangus šiąnakt apsitraukęs, be žvaigždžių ir nelinkęs bendrauti. Jau, jau, mane ragina, jau reiks greit susitikt ir Prius vaiduokliškai tyliai nusklendžia tuščia gatve, per pravirą langą drėgna šiluma klijuoja mums trims rasą ant veido. Mes žinom kur važiuot: nuo kalno žemyn, paskui slėniu, paskui vėl atgal į kalną.Visai netoli, bet viskas nepažįstama šiąnakt, lyg pirmą kartą važiuotumėm. Toks yra atstumas nuo mūsu trijų iki niekad nesutikto žmogaus. Miestas mieguistai, be garso markstos kaip katinas, galiu prisiekt kad ant jo ūsų galų matytis pieno lašiukai. Prašau važiuok atsargiai, Ji mane perspėja. O man atrodė kad važiuojam labai švelniai, per lengvą rūką, tiesiog plaukiam ir mintys kazkur toli nulėkę, jau ten, kur reikia susitikt, toli nuo namų jaukumo, tarp žvaigždžių, kurių šiąnakt nesimato. Aš jau taip noriu ją pamatyt, Ji man sako. Ir aš, galvoju. Labai. Ir noris užsimerkt kad pamatyt, bet šviesoforo akis man šelmiškai merkia, linkėdama gero kelio. Padangos jaukiai šnekas su keliu, mus veda į dar niekad neregėtas vietas ir tik iš tamsoj šviečiancių skaičių galim suprasti kad pirmyn: 01:10.

Nenoriu viena būt laukiamąjam, man sako. Tikrai, laukiamąjam jau būta. Ir visų kartu ir po vieną. Todėl dabar tryse mašina garaže braižom ratus aukštyn. Gera kryptis, taip galėčiau važiuot ir važiuot. Bet kai skaičius ant sienos parodo 5, kilimas baigias: čia yra vietų. Tenka sustot pakeliui į dangų, prie pat lifto durų. Virš galvos matyt sunkus šešto aukšto betono luitas. Lifto durys tykiai atsidaro, kaip į kosminį laivą, tik nesurūksta dūmai. Atžala tįsia su savim pledą ir pagalvę. Man tenka sunkusis krepšys ir matyt dėl to liftas važiuoja žemyn. Truputį neramu, nes tolstam nuo žvaigždžių.

Palaukit, 01:30 minučių mums sako moteris, apsirengus pižama su meškiukais ir pildo formas. Mintyse ją atleidžiu iš darbo. Tada ji pareikalauja pasirašyt. Ir taip mes pasirašom save kertelėn su užuolaida ir laidais, prijungtais prie aparato, kuris sujungia dangų su žeme. Kantriai laukiam kol mus suskaičiuos ir tai pavaro laiką į priekį: 01:40. Aparatas kas penkios minutės ant lapo tatuiruoja laiptus į dangų. Ji sako kad tai dar visai pakenčiama. Ar atsimeni ką reikės daryt, Ji manes klausia ir aš linkčioju galva, nors toj galvoj visiskai tuščia. Nevisai. Atžala jau mokos skustis barzdą, kazkodėl sukas mintys, reikia patempt odą kad neįsipjautum, labai atsargiai, mintyse jį pradedu mokyt, labai atsargiai...nes visokių dalykų gali atsitikti...kraujas...skausmas...As jau nebegaliu, Ji man sako, bet čia kaip tik pasirodo žmonės, kurie viską gali ir nuveda mus į tam skirtą kambarį. čia mes susitiksim. Atžala įsitaiso ant sofos, bet neilgam, nes jam noris būt ten kur nėra šaukimo ir įtempto kvėpavimo: ahu ahu ahu ahi. Aš turiu sakyt ahu ahu ahu ahi, kad kvėpavimas būtų ritmingas ir kad skausmas nepaimtų viršaus. Ne aš vienas. Aparatas, atsekęs iš paskos, išbado energingai kylanti skausmą ant jos veido. Sukaupęs valią bandau akim pastumt tatuiruotę pakalnėn, bet skausmas yra kazkaip susijęs su žvaigzdėm. Užmiršai kvėpuot, man šaukia į veidą ir laikrodis parodo 03:00. Ji paleidžia mano ranką ir giliai atsidūsta. Iki kito karto. Po kokios minutės gal. Nes tie skausmai dabar lipa viens ant kito. Pertraukom užsimerkiu ir bandau paverst susitikimų kambarį pieva, pilna šiltos saulės ir čirškiančių žiogų. Arba mišku su rasos lašiukais ant zuikių kopūstų. Jeigu pakeli galvą, matai šviesą, prasimušančią per medžių šakas... Aštriai beldžia į duris, bet ne genys. Ateina moteris apsivilkus mėlynu kombinzonu ir klausia ar nenorėtumėm Epidiural, nuskausminančių tiesiai į stuburą. Aš norėčiau. Ji linkčioja galva ir sako man: Pavargau jau. Kaip mat reikia pasirašyt kad pavargom. Kambary prieblanda, tik groja muzika, kurią specialiai susitikimo progai įsirašėm. Išjunk tą muziką, Ji man reikliai sako. Tikrai, namie tai buvo visai kita muzika. O dabar mes esam ant laiptų į dangų. Tada vidun įvairuoja vežimaitis su visokiais prietaisiais ir skausmas išeina. Jis lieka tik ant veido, mažose raukšlytėse tarp Jos lūpų kampučių. 04:30. Tai ką man dabar daryt, dar klausiu dėl kambary sumažėjusios įtampos ir mano vaidmens. Tu sėdėk ant sofos, nurodo viską žinantys žmonės vietą be skausmo. Dabar galėčiau net pavalgyt, sako Ji prašviesėjusiu veidu. Matyt juokauja. Staiga prisimenu. Išlekiu koridoriun, paskui į vestibiulį. Atžala su visom pagalvem ir pledais įsitaisęs ant kėdžiu, kelia galvą: Ar jau? Skamba lygiai kaip ar jau į mokyklą iš ryto. Iprastas rytinis klausimas. Bet už lango dar tamsu. Mobilusis telefonas parodo 05:00. Ne, sakau, dar ne. Kambary aparatas, dabar igavęs dar daugiau teisių, braizo kalėdinę eglutę. Stumk, stumk, ragina iš visų pusių. Ji giliai įkvepia. Neturiu ko prarast, prislenku artyn ir įsikimbu į jos ranką. Jau nebestumk, balsai kaitalioja nuomonę. Pailsėk iki kito karto. Aparatas užbaigia piešt eglutę. Dar vieną kart nežymiai šoktelna viršun, ištatuiruoja zuikį po egle ir nukrenta ant dugno…Paglostau jos galva. Ji žiuri tiesiai prieš save. Ten ant sienos kabo paveikslas. Matai, sako man, lelijos. Linkčioju galva lelijoms. Reikia gerai įsižiurėt kad jas pamatytum. Tai turbūt ramus Ventos užutekis...Stumk, stumk, supuolę pagelbininkai, apsirengę vaikiškom pižamom pakyla atakon ir Ji, įsikibus į mano ranką, sulaiko orą. Jau matos, jau matos, dar pastumk šaukia aplink balsai, jau visai užsimiršę, tikra futbolo komanda. Ar tikrai matos, Ji susiranda mane akim? Linkčioju galva. Jeigu dabar ką nors galėčiau matyt, tikrai pasakyčiau daugiau. Kambary išretėjęs oras, o tai tegali reikšti kad kylam aukštyn. Viena iš futbolistų, vilkinti mėlynu kombinezonu, laiko pirštinėtas rankas lyg būtų pasiruošus gaudyt kamuolį. ...o paskui, kaip mažas upelis, išvinguriuoja žmogeliukas. Jis nepriklauso futbolo komandai, nors pakliūva tiesiai į vartininkės rankas. Ta idėmiai ateivį apžiūrinėja, kiloja jo rankas ir kojas. Mes tavęs irgi labai laukėm, siunčiu žmogeliukui signalus, kad tas žinotų: ne visi čia mes futbolistai. Nežymiai praveriu užuolaidą ir saulės šviesa nuplieskia kambarį. Naktis pasibaigus. Žmogeliukas ta proga praveria burną ir paleidžia dūdas. Dangus nukrenta ant žemės. Užuolaida man iškrenta iš rankų. 08:30.

Sveika atvykus, mano žvaigždute.

"Expectations" by Marty Kausas. More original songs at www.martykausas.c...

2010-12-04T21:34:00.000-08:00

2010-11-28T05:04:00.000-08:00

Apie Dieva (2)

1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.

–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.

2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:

- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.

3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:

- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.

4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.

5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:

- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.

- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.

6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.

7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.

8. Anomis dienomis teologai pasakė:

- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.

9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.

10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.

11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.

12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.

13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.

14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.

15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.

16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.

17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.

2010-11-16T21:38:00.000-08:00

DE PROFUNDIS

APIE DIEVĄ

Rolandas Kaušas

[skaityti komentarus]

* * *

Anomis dienomis Dievas užpirko Mišias už visos savo plačios giminės gyvuosius ir mirusiuosius. Susirinko visi (apie 2500), tarp jų ir nežinomas Dievas, o atvykę teologai trynė rankas ir taip tarpusavyje kalbėjo:

– Dabar bus muštynės.

Bet Dievas juos sugėdino, ir nuo to laiko šie ieškojo dingsties jį suimti.

* * *

Anomis dienomis Dievui nebuvo negalimų dalykų. Teologai jam prisakė, ko jis negalįs daryti. Tai Dievas taip ir darė.

* * *

Anomis dienomis Dievas su Raudonkepuraite ėjo aplankyti sergančios senelės ir nešė jai džiovintų slyvų. Iš už krūmų pasirodę teologai paklausė, kur jie beeiną. Viską sužinoję, trumpesniu keliu nukūrė pas senelę. Dievui su Raudonkepuraite galų gale pasiekus tikslą ir pasibeldus, iš už durų pasigirdo senelės balsas:

– Aš jūsų neįsileisiu, nes jūs prieš Velykas neatlikot išpažinties ir nepriėjot Komunijos.

Ir nuo tada senelė ilgai ir laimingai gyveno.

* * *

Anomis dienomis teologai apkaltino Dievą, esą jis velnių priėdęs. Dievas ilgai turėjo aiškintis spaudos atstovams. Net suprakaitavo.

* * *

Anomis dienomis teologai patikrino Dievo sąskaitą Vatikano banke. Po to ilgai girdėjos verksmai ir dantų griežimas. Ir Dievas turėjo jų viešai atsiprašyti, o pas kui dar ir guosti.

* * *

Anomis dienomis teologai uždraudė baroną Miunchauzeną laidoti su kunigu. Tai paskui Dievas turėjo vargo su juo danguj.

* * *

Anomis dienomis Dievas skraidė su Karlsonu. Atėję teologai pritaisė Karlsonui prie nugaros Dievo duotą kryžių ir liepė nešti. Nuo tos dienos Dievas įniko vartyti stalus šventykloj, nes nebeturėjo draugo.

* * *

Anomis dienomis Dievas vartė stalus šventykloj. Atėję teologai atsinešė schemelę, kaip geriausia vartyti ir padidinti našumą. Bet Dievas sakė, kad jis tik norėjęs išlieti pyktį.

* * *

Anomis dienomis teologai su Pontijum Pilotu skrido lėktuvu ir svarstė, kas yra tiesa. Tik Dievas sėdėjo šalia ir nesileido į ginčus. Mat dar nebuvo išgėręs rytinės kavos.

* * *

Anomis dienomis teologai išvedė naują Dievų veislę. Dievas atėjęs tik krapštęs pakaušį ir kažką mykė panosėj.

* * *

Anomis dienomis teologai išaiškino Dievui, kad 2 + 2 = 4, paaiškino, kaip katekizmuose rasti visus atsakymus, paskyrė jį budinčiu ir ramiai nuėjo miegoti. Jau geriau būtų nėję.

* * *

Anomis dienomis Dievas kalbėjosi su bedieviais ir seniausios profesijos atstovėmis. Praeidami pro šalį, teologai pamerkė akį damoms, bet apsimetė, kad Dievo nepažįsta, o vėliau jam išaiškino, su kuo jis turįs bendrauti.

* * *

Anomis dienomis teologai išaiškino Dievui apie dvigubus standartus ir pademonstravo, kaip tai veikia. Tada Dievas pirmą kartą iškaršė jiems kailį.

2010-11-16T21:09:00.000-08:00

2010-11-03ROLANDAS KAUŠAS32 komentarai

(trumpa pjesė)

Dalyvaujantys asmenys:

AUTORIUS, rašantis Šedevrus

REDAKTORIUS, tarp kūjo ir priekalo

TĖVAS FAKU, vietinės religinės bendruomenės vyresnysis

Veiksmas vyksta negyvenamoj saloj, po palme, Kitoj planetoj.

Autorius neatsako už atsitiktinius vardų, vietovių ar aplinkybių sutapimus.

Gaivus ankstyvas rytas. Iš tolo matyti kitiečiai. Kamera pamažu pritraukia vaizdą artyn. Autorius kasosi pakaušį auksine plunksna, žiūri į kylančią saulę:

– Štai, tuojau parašysiu Šedevrą, kokio pasaulis dar nematė, – pakiliai ištaria. Susikaupęs rašo. Tėvas Faku po palme kalba maldeles, per petį žvilgčiodamas į Autoriaus kūrybą. Nusivylęs linguoja galva.

– Argi tam pačiam Dievas suteikė protą? – retoriškai klausia.

Giliai atsidūsta ir vėl pasineria maldon. Tuo tarpu Redaktorius dar tik keliasi. Jis giliai nusižiovauja, pasirąžo ir atsistoja prie palmės nugara į Autorių ir Tėvą Faku. Girdėti čiurlenimas.

– Argi ne graži diena išaušo? – pramerkia akis Tėvas Faku, kreipdamasis į savo kaimenę.

Kupinu meilės žvilgsniu nužvelgia abu.

– Taip, Dievas mus kviečia priimti dovaną ir jį pagarbinti, – tęsia, klausiamai žiūrėdamas. Autorius tuo metu vilgo sūriam vandeny nosinę ir deda sau ant plikės. Redaktorius, dar mieguistas, smarkiau negu įprasta ranka trukteli užtrauktuką ir aikteli:

– Kad jį kur velnias!

– Ne taip, sūnau, ne taip, – dantis sukandęs prataria Tėvas.

– Tarp kitko, seniai norėjau su pačiu pasikalbėti, nurijęs skaudulį kreipiasi į Redaktorių Tėvas Faku. Viena akim žvilgteri į Autorių, bet tas vėl rašo Šedevrą ir nieko aplink nemato ir negirdi. Tėvas pamoja ranka, kviesdamas Redaktorių už palmės. Abu sumerkia kojas į šiltą įlankos vandenį. Auksinės žuvytės nosimis baksnoja jų pėdas. Ant koralų rifo įsitaisęs pelikanas įdėmiai stebi skaidrų vandens paviršių. Tėvas Faku atsiremia alkūne į dar nespėjusį įkaisti smėlį, pasemia saują ir lėtai išleidžia iš delno.

– Primena smėlio laikrodį, – šypteli Redaktoriui. – Taip bėga Dievo mums dovanotas laikas. Turėsim duot ataskaitą už kiekvieną minutę.

Redaktorius neramiai krusteli. Pasižiūri į rašaluotas rankas, paskui į laikrodį, kabantį ant palmės.

– Reikia naują numerį ruošti, gal jau Autorius bus pabaigęs Šedevrą, – sumurma lyg sau, nori stotis, bet Tėvas rankos mostu pasodina jį atgal:

– Apie tuos jo šedevrus…, – žvilgsniu gręžia Redaktorių, bet čia pat šypsena nušviečia jo veidą. – Šedevras jau parašytas, mielasis, – įkvėpimo pagautas ranka mosteli aplink, – tik ar mes mokam skaityt?

Girdėt bangelių tekšenimas į koralų rifą. Pelikanas, šūktelėjimo pabaidytas, išskleidžia sparnus, atsigręžia į kalbantįjį ir krypuodamas sutrepsi, ieškodamas patogesnės padėties.

– Ar mes visi mokame įsiklausyti? – jau tyliai ištaria, galva mostelėdamas Autoriaus link ir kviesdamas Redaktorių pažvelgti ton pusėn.

O toje pusėje Autorius, mosikuodamas rankom, laksto pirmyn ir atgal, garsiai juokiasi ir sako kalbą dviem krabams. Pelikanas koja pasikrapšto galvą.

– Kai kurie iš mūsų prarado pirmykštį nekaltumą, sūnau, – Tėvas Faku švelniai paliečia Redaktoriaus petį ir tęsia:

– Jų lūpomis prabilo netiesa. Dieviška liepsna, paslėpta kiekvieno mūsų širdies gelmėj, nebepajėgdama prasiskverbti paviršiun ir šviesti kitiems, nerimu degina jų vidurius. Jie neberanda ramybės.

Ir žiūrėdamas kažkur pro šalį pridūrė:

– Visa laimė, kad dar esam mes, sugebantys atskirti tiesą nuo melo, išlaikę Dievo malonę ir neatstūmę jo palaiminimo.

Redaktorius neramiai pasimuisto, tarsi norėdamas nuo peties nusipurtyti uždėtą ranką.

– Man suprantamas jūsų rūpestis, Tėve, – atsargiai rinkdamas žodžius ištaria. – Dieviška šviesa ir tiesos žinojimas yra didžiulė dovana, kurią ne kiekvienas iš mūsų turi.

Vėl žvilgteli į autorių. Tas, vienoj rankoj laikydamas Šedevrą ir iš jo skaitydamas, kita diriguoja bangų mūšai.

– Atvirai pasakius, nesu tikras, kad pats tokią dovaną būčiau gavęs, – ištaria Redaktorius ir giliai atsikvepia.

Pro šalį skersomis prabėga Autoriaus išbaidyti krabai. Jis pats rašo ant smėlio ir žiūri į bangeles, užrašą nusinešančias pasidalint su kitais.

– Kiekvienam, kuris ieško, bus duota, – Tėvo Faku žodžiai sustingę sunkiai pakimba ore virš palmės. – Man suteikta galia laiminu tave, sūnau, – tačiau vidury sakinio ranka, tarsi apsunkus, sustingsta: staiga pašokęs Redaktorius purtosi nuo kelnių smėlį.

– Esu jums labai dėkingas. Turėsiu jūsų žodžius omeny.

– Mielas broli, yra tik viena tiesa, – staiga pasunkėjusiu balsu ištaria Tėvas Faku.

– Tačiau mūsų laikraštyje ją ištaria daug skirtingų balsų, – Redaktorius pasižiūri aukštyn į saulę ir prisimerkia. – Mielas tėve, tikiu, kad jūsų maldos pasieks tų, kuriems skirtos, širdis ir išvaduos dievišką ugnį.

– Gerbiamas Redaktoriau, – religijos atstovas pasikeitusiu aštriu tonu pašoka nuo smėlio, – mano maldos visada pasiekia tikslą ir rezultatų aš sulaukiu kur kas greičiau, nei jūs manote. Kartais maldų net nereikia, užtenka telefono skambučio.

Pelikanas tuo tarpu staigiu galvos mostu griebia pro šalį plaukiančia žuvį. Dar kurį laiką jo snapo sterblėj matyti spurdėjimas. Tėvas Faku ironiškai pažvelgia į Redaktorių. Pelikanas klyktelėjęs nusituština į vandenį.

Dieviška saulė vienodai nusileidžia ant visų trijų pagrindinių veikėjų galvų ir šnypšdama panyra į vandenį. Autorius, po galva pasidėjęs Šedevrą, užmiega. Redaktorius sunkiai parimęs įsistebeilija į tamsą ir laukia aušros. Tėvas Faku paskęsta maldoj. Baigias trumpa kitiečių diena.

Uždanga. Plojimai.

2010-10-06T20:37:00.000-07:00

2010-09-22ROLANDAS KAUŠAS94 komentarai

Arba

Teisingesnė pasaka

Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę prieš miegą turėdavo klausytis „neteisingų“ pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą krosnyj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: „Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?“

Vilkas, matyt, svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anūkę – su grybų padažu ar su šviežiom salotom – kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.

Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygmenyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat turi pretenzijų parašyti teisingą pasaką.

Taigi, gyveno kartą senelis ir senelė…

Baigę grėbt šieną seserys ir broliai, grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens – tais laikais Palangoj vasarą pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t. y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi vieni kitus užmušinėti, kad išliktų. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežio šieno kvapo mišiniu (dezodorantai, naikinantys ozoną, dar nebuvo madoj. Juos atstodavo prakaituotos pažastys, t. y., egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir paplūdimius dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusį vasaras.

Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir sūrian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žaltys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaipmat būtų žaltį pastebėję ir, marškinius sugriebę, krūmuosna nekaltą sutvėrimą iškratę. T. y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį dėl savo asmeninių interesų įsūdę nelabųjų tarpan.

Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Tačiau dėl tokio ekologiško toliaregiškumo žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Bet žaltys, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau – atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:

– Garbė Jėzui Kristui, – kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų. Į tai Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus (nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim) gražiai žemaitiskai taip atsakė:

– A mun saka?

Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t. y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume kitas etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t. y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t. y., nori Eglę imti už pačią.

Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei emailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: „Kažin, ar jis gyvena užsienyje?..“ Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: „Kažin, ką tėvužėlis pasakys?“ Nes kad ir kaip viliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t. y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t. y., kontraktų su televizijų studijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t. y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t. y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.

Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajūry atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to, ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtume abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.

Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareigūną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasąmonės nenugalimai jėgai?

Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas, ir apskritai kilo didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai – nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją – šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti: „Sakiau tau – mažiau tų knygų skaityk“ – posakis „šaukštai po pietų“ dar nebuvo išrastas.

Po to parimęs kurį laiką svarstė žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti giliamintiškas išvadas. Kaip žinome, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t. y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t. y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai rinkdamiesi būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vilionėms.

Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti – gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku, būtinai turėjo įkišti liežuvį:

– Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…

Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau prasidėjus industrinė revoliucija Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.

Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t. y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.

Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, supratęs patarlės melo kojos trumposteisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti** (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų, maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas amžinasis balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiūrėkim, kas bus toliau.

Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso keturių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siūlus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir kartu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun (dar kartą leidžianti mums pasijuokti iš mūsų elgesio „laisvumo“, tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus) linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur po ilgos ir nelygios kovos abiejų lyčių atstovai apsimestinai gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Tačiau Eglė, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu šitos klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui – toks yra jos vyro vardas – užsimena: „Mano tėvai jau seni, gal reikėtų juos pamatyt“, kol tas galų gale supranta, apie ką ji šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškęs: „Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną.“

Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus – lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt, pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, užmaišyti lauktuvėms ragaišį rėty – cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės peršėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaipmat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t. y., ragaišis – netiesioginė nuoroda į Lietuvoj paplitusią Adomo ir Ievos su obuoliu legendą: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gėrį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška? Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaipmat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.

Dabar apie „Tik niekam nesakyk“. Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs, kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:

– O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

Padavime apie Jėzų Kristų nors tiesiai pasakoma: „Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi“ – vadinasi, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drasko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją! Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:

– Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji?! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, – bet ar tokiam ką pasakysi?

Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nė piršto nepajudino Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotų, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimų. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiimtų atsakomybės, kad tik išvengtų savianalizės ir neprisipažintų suklydus. Metų metais širdis ėdę kaltės ir pavydo jausmai išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės, tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neišlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajūry? Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos… Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbūt taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo įstaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės emailai iš po vandenio: „šiandien tapau povandens valdove“; „šiandien man gimė sūnus“; „važiuoju su vyru turistinėn kelionėn, skandint laivų į Bermudų Trikampį“, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią? Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki sąmonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.

Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, kitaip negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas, pvz. – kaip JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.

Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiūrėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybė turėti vietinį išganytoją, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šalį skuodžią zuikiai.

Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?

Taip.

* Baltušis, „Parduotos vasaros“, II tomas

** Nekaltas – neturėjęs lytinių santykių. Turėjęs yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir ginekologijos vadovėlyje.

***teisėtas savęs be galo mylėjimas, dažniausiai slepiąs giliai išlavintą dvasinį ir emocinį asmens charakterį.

2010-09-19T08:56:00.000-07:00

O stai baznytininkai suarde Ausros Vartus(musu visu, Lietuvos kulturos nuosavybe)- padare juos "moderniais" ir dabar, vengdami atsakomybes, neisduoda kieno nurodymu "tvarka" buvo padaryta. Zinoma, kaip visad baznytiniai aparacikai jaucias auksciau istatymo. Jie atsakingi tik Dievui :)(kuris retai i ju reikalus kisas) ir panasu, visai apie juos kaip tokius uzmirso. Gal dabar dar atiduokim baznytininkams is Jonu baznycia Universiteto kieme. Gales ten laikyti malkas ar siaip zemes ukio padargus. Nes siaip plugo rankena is kisenes islindus ir jau seniai visiems ir be Ausros Vartu matos.

2010-09-18T07:14:00.001-07:00

Pagaliau (Vatikanas ir moterys)

2010-09-01ROLANDAS KAUŠAS144 komentarai

O štai mus pasiekė ilgai laukta džiugi naujiena: Vatikanas leis moterims būti šveicarų gvardiečiais. Ir ką dabar pasakysit jūs, niekingi bezdėtojai pakampėse su N. Vasiliauskaite priešaky? Čia jums ne pavardės suvienodint ir ne apie prokreaciją. Čia apie rimtus dalykus, t. y., apie šventos popiežiaus ramybės saugojimą. Aš jums rimtai pasakysiu: moterų kunigystė, palyginus su šalmu, papuoštu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnėm, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei, šautuvo į rankas patikėjimas byloja apie didžiulį pasitikėjimą ir belieka tik pasigėrėti Vatikano pareigūnų lygių teisių horizontais. Taip atskiriant kultūrines priemaišas nuo tikro krikščioniško mokymo. Juk tamsioji pasaulio pusė mato moterį tik su samčiu rankoj. O Vatikanas sugebėjo įžiūrėti muškietą. Ir jeigu lygių teisių advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina š… Tas istorines ir socialines aplinkybes peržengęs ir precedento neturintis sprendimas iškėlė moterį į neregėtas aukštumas. Šekit jums, lygių teisių gynėjai. Dabar vėpsosit iš už kampo ir varvinsit seilę. Juk norėtumėt taip išdidžiai pakėlę galvas pražygiuoti Šv. Petro aikšte ir atiduoti pagarbą iš aukštybių jus laiminančiam popiežiui. Aš net nedrįstu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis žingsnis atveria moterims ir kitas, iki šiol nematytas neregėtas galimybes. Pavyzdžiui, dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa, uniforma ne tokia puošni, bet užtat galima lakuotis nagus ir avėti aukštakulnius. O ir ko gi daugiau joms… atsiprašau, ne tai norėjau pasakyti. Tik norėjau paryškinti, kad ir atsakingus postus užimdamos, jos išliks gražios ir elegantiškos, bus, anot Šv. Tėvo, meilės, taikos ir žmogaus orumo kūrėjos. Tos, kurios nešioja akinius ir turi mokslinius laipsnius, į vairuotojas turbūt netiktų, bet galbūt joms būtų galima patikėti rinkliavų pinigus suskaičiuoti, tokiu būdu išlaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triūso ir išlaisvinant meilės ir uolumo dalį mažutėlių naudai. Žinoma, vistiek atsirastų niekingų ramybės drumstėjų – duok jiems šeimininkių profsąjungą, arba klausinėjančių, kuo vyriška prigimtis skiriasi nuo moteriškos. O juk Jėzaus laikais būtų užtekę į tokias griežtai pažiūrėti. Dėl tokių niekniekių tiek daug triukšmo? Ir kaip jiems sąžinė leidžia? Juk XXI amžius. Tik pagalvokit, Dievas išsirinko būti gvardiečiais tik vyrus, nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo planą tik vyrų prigimtis tinka kariauti ir užmušinėti, nes juk jie yra sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikus. Ir toks yra Dievo planas. Mes čia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit vienąkart. Nežiūrint to, kad moterys yra absoliučiai tokios pat kaip vyrai, jų prigimtis yra skirtinga, nes Kūrėjas padarė jas vyrams papildyti. Jūs paklausit: tai ar lytis vaidina esminį vaidmenį tampant popiežiaus šveicarų gvardiečiu arba kunigu? Kas svarbiau: žmogiškumas ar lytis? Štai čia ir glūdi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista būti gvardiečiais ir nešioti pūstas spalvingas kelnes iki kelių. Jūs manęs paklausit: o tai kaip su ta moterų kunigyste ir profsajungom? Jūs ir vėl prie savo. Juk pasakė JP2 tiesiai šviesiai, kad bažnyčia neturi teisės moterų šventinti į kunigus, ir liaukites apie tai net mąstę. Tai yra tikėjimo tiesa. Nieko, žiūriu, jūs nesupratot. Na, ir kaip tai pažeidžia moterų kilnumą ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaučiasi nesukurtos pagal Dievo atvaizdą ir panašumą? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiežius su vyskupais be moterų pagalbos sugeba nuspręsti, ar leisti daryti abortus, ar ne, tai kodėl gi jie negali nuspręsti tokiu menku klausimu? Štai taip pagaliau popiežius atgaus ramybę – teisės sulygintos ir jas saugos šveicarų gvardietės moterys.

Esame istorinio perėjimo nuo „vyrai-mūrai-ąžuolai, mergos-terbos-bezdalai“ prie „ant Nemuno kranto dainas apie laimę, dainuoja lietuvis giliai iš širdies“ pakriūtėje.

2010-08-21T06:39:00.001-07:00

Tai muziejus ar ne?

2010-08-18ROLANDAS KAUŠAS58 komentarai

Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikti bažnyčią esant muziejumi. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, vesdamas katekizaciją Lietuvos Prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloje turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuose renginiuose lankosi iš mandagumo ir noro palaikyti draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rožančiaus), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliūva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto norisi pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai, kas yra ir kairėj, ir dešinėj tą pačią akimirką, nėra panašiau į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai irgi lyg matyti, kaip ir ufonautų sudužęs laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nežinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateityje galės užfiksuoti aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręsm, kur ji iš tikro yra. O kolei kas turime Halloweeną. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eiti naktį pasivaikščioti po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuje.

Galbūt tas nežinojimas, kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Kažkada už tokį smalsumą sukūrenę Džordaną Bruno (jis manė egzistuojant kitus gyvenamus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (šis teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoje Visatoje. Galbūt net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.

Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o galbūt netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt muziejuje atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesomis, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama bažnyčia kaip kometa trupa, praranda savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai numatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliūvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejumi, į kurį gali ateiti, prisėsti ir nutilti. Stebintis pažiūrėti, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliesti ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Turino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksime, kol tas Browno knygoje aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoje, bandantis atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet čia jau visai kita istorija.

2010-08-14T06:40:00.000-07:00

010-08-04ROLANDAS KAUŠAS47 komentarai

VIENO VEIKSMO VIETINĖS REIKŠMĖS DRAMA
(su budistinėmis priemaišomis ir milžiniškomis pasekmėmis)

Užrašė Rolandas Kaušas

Here in middle age my hearth has found the Way,
And now I dwell at the foot of the mountain.
When moved by the spirit, I wander,
All alone, drinking the beauty around me.
I walk until I come to a river or lake,
Then sit and watch the gathering clouds.
And some day I will meet an old woodcutter,
To talk, and laugh, and never return.

Vidurio amžiaus sulaukus, mano širdis praregėjo,
Ir dabar aš gyvenu kalno papėdėj.
Kartais, sielos pastūmėtas, klajoju,
Visiškai vienas, gerdamas mane supantį grožį.
Vaikštau, kol pasiekiu upę ar ežerą,
Tada atsisėdu ir stebiu besirenkančius debesis.
Vieną gražią dieną aš sutiksiu seną medkirtį,
Kad šnekėčiausi, juokčiaus ir niekad nebesugrįžčiau.

Wang Wei

Veikiantieji asmenys:

Po palme, žaibo ištiktas žmogus
Karmen Elektra, tokia moteriškė
Protas, pilietis
Vėjas, dalyvis

Anomis dienomis, po palmei dideliu šaukštu bekabinant košę su spirgais ir besidžiaugiant gyvenimu, žaibas iš giedro dangaus nutvieskė jam sąmonę: kad, atseit, esąs jis, kaipo toks, vienintelis ir nepakartojamas ir nėr daugiau tokio panašaus pasauly. Ir tai čia dar ne viskas: kad nieks daugiau jam negali padėt nueit savojo, o taigi unikalaus kelio, kaip tik jis pats. Ir, kas visų blogiausia, kad po palmės vienintelei ir unikaliai natai nenuskambėjus, pasaulis negalės nuskambėt savo tikruoju akordu. Nusipurtė ir padėjo šaukštą: akimirkos žavesys išsiklaidė kaip dūmas, nors, aišku, galėjo čia prisidėt ir skersvėjis.

– Jeigu kas būtų taip pasakęs prieš gerą dvidešimtmetį, kai dar buvo laikas filosofuot, – taip sau mintijo, – kai dar vietoj šaukšto rankoj laikydavau Starkosbutelį, o Geluvos ežeras po to būdavo iki kelių, būtų visai kita kalba. Bet dabar?! – atžagaria ranka pamaišė košę, bet apetitas ir su juo neatsiejamai susijus pakili nuotaika buvo dingę.

– Ir kodėl esu pasmerktas visą laiką galvoti vis naujus dalykus ir siųsti save į visokius naujumo pavojus? – graudžiai svarstė. Apsižvalgė aplinkui: anūkai kieme niurkė šunį, pati pincetu traukė iš apgamo ant kaklo plaukus.

– Už ką? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. – Kodėl negalėčiau čia sau ir toliau patogiai sėdėti ir galvoti vis apie tą patį, arba geriau išvis negalvoti? – užsisvajojo. – Kodėl visą laiką turiu keistis?

Nejučiom griebėsi senos gudrybės: triskart trys lygu devyni, du plius du lygu keturi. Truputį palengvėjo.

– Po nakties ateis diena, po dienos ateis naktis, visada taip buvo ir bus, niūniavo sau panosėj, niekas nesikeis, rytoj 8:00 AM vėl į darbą, kaip ir visada.

Jau pasimatė palaimingosios rutinos uodegos galas. Po palme ištiesė ranką, tačiau šlykščioji pasąmonė nesiliovė transliavus sąmonei nesąmonių.

– Ieškok nežinomo ir naujo, – sakė ji. Po palme gailiai akimis nulydėjo nerimo tėkmės nešamą proto sumaniai suręstą užtvanką.

– Kaip trijų paršiukų namelis, – pagalvojo. Iš paskos, stengdamasis neatsilikti, nusiyrė ir šaukštas su košės dubeniu.

– Aš gyvenu, kad valgyčiau, gyvo manęs nepaimsit! – ūmai pajuto jėgų antplūdį ir įsijungė televizorių. Tas pripildė kambarį jaukaus suglebimo: laikas čia tekėjo taip, kad po palmei nebuvo gaila za bescelno prožytye gody, jis buvo politically correct, be to, leidosi pagreitinamas, sulėtinamas ar net ir sustabdomas pulto mygtukais. O kas svarbiausia – ėjo seniai visų numintais ir gerai apšviestais takais ir vedėsi su savimi minią ekspertų ir šiaip pakeleivių, kad, gink Dieve, kurio nėra, nepasijustum vienas.

– Phuuu, – atsipūtė po palme, pasijutęs saugus ištikimų draugų būry. Karmen Elektra televizijos ekrane kaip tik matavosi naują maudymosi kostiumėlį ir meiliai, tik jam vienam, šypsojosi.

Jau košė su spirgučiais buvo beatgaunanti skonį ir rutinos ir iš jos išplaukiančios palaimos ilgi pirštai buvo bepradedą daryti kaklo ir pečių masažą, kai Karmen liovėsi demonstravusi krūtinę ir pravėrė burną. Ūmai po palmei pasidarė gaila savęs ir senąjį ir gerąjį egzistencinį liūdesį, pasislėpusi alaus bokalo putoje, pakeitė drastiška kančia: kūrinijos netobulumas draskyte draskė akis ir nebuvo tokių žodžių, kurie išsakytų viską ir iki galo. Tiesa, eilinį kartą vikstelėjusi uodega, nusprūdo nuo papūstų Karmen lūpyčių ir prašapo nežinioje. Atrodė, tarsi Naujųjų Metų rytą stovėtum draugų parvestas ir atremtas į sieną ir nežinotum, kas atsitiks, kai motina pravers namų duris. Tik grožis, tik jis leidosi adoruojamas, galima buvo prisiliesti prie jo šleifo pirštų galiukais. Po palme paglostė televizoriaus ekraną. Karmen meiliai šyptelėjo.

– Tarsi stovėtum prie uždarų durų, – mintyse pakartojo po palme. – Čia jau tik nuojauta, nežinios palydovė, gali padėti. Ir aistra, nepavaldi protui. Ir neužbaigtumai, ir jausmas…

– Meeeilė, – po palme giliai atsiduso. Karmen pamerkė jam akį.

– Ne ta meilė, – susierzino po palme. – Kur aš čia buvau? Aha – tik jie, tie aukščiau paminėti dalykai gali atverti duris, už kurių slepiasi nauja ir dar nepatirta.

Net suprakaitavo iš susijaudinimo:

– Nes jos jau yra toje paslaptyje! – staiga jam viskas galutinai paaiškėjo.

– Pasiųsk ką nors, kad paskui žinotum, kaip ten nueiti, – klastingai pasufleravo protas. – O aš pradėjau rašyt poeziją, – dar pasigyrė. – Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką… Ir tu laisvalaikiu galėtum pabandyt. Kad ir taip: ir vieną baisią dieną susitiksi save patį… Va, sėsk ant sofos ir…

– Mano ištikimasis drauge, gurkštelėjęs iš bokalo ir nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, patetiškai prabilo po palme. – Tu ištikimai gynei mane nuo nemalonių ir žeidžiančių tiesų. Darei tai, kad apsaugotum mane nuo manęs paties, – slapčia apžiūrėjo save veidrody ir pamerkė kitam po palmei akį. Atsigręžęs, kad atrodytų dar vyriškiau, pamerkė akį ir Karmen.

– Bet dabar turiu eiti savo keliu, – ranka atmetė atgal plaukus ir didvyriškai pažvelgė į horizontą. Ten prasidėjo reklaminė pauzė: Dantų pasta AquaFresh nuves jus ten, kur nieks dar nebuvo. Apžiūrėjo savo sportbačius, įsikišo kišenėn žemėlapį. Perjungė televizijos kanalą.

– O kur tas yr? – apsimetė kvailiuku protas. Paskui, pamatęs, kad taip lengvai po palmės iš vėžių neišmuš, metė paskutinį kozirį:

– Ten nieks negali nueiti. Gali būti tik pakeliui, bet ne Ten.

– Bet aš negaliu kitaip, – ožiavosi po palme, – iš paslėpsnių man ateina noras susijungt su visuma. Ne, palauk, iš pasąmonės, – viduj kiek pasikuitęs, pakeitė nuomonę.

– Juk tau visad viskas būdavo aišku, – pajutęs po palmės svyravimą ir užuodęs iš susijaudinimo suprakaitavusias pažastis, stūmė arčiau supamą kėdę protas. – Priežastis–pasekmė, laikas eina tiesia linija, geometrija. Juk dar Spinoza sakė…

– Tai kodėl man taip ilgu kartais pasidaro, – po palme sušniurksėjo nosim ir įsistebeilijo į užrašą ant savo maršakinėlių: Life’s a bitch. Later on you die.

– Nenoriu, – sumekeno. – Matai, – kažkam pasakė, – kaip laikas eina. Mano laikas. Užsimetė kuprinę.

– Noriu suskambėti, – tepratarė. Pravėrė duris ir atsidūrė vienas prieš vėją.

– O maniau, bus iškart už durų, – kiek nusivylęs pasakė, gal vėjui. Tas krovė į rietuvę debesis ir neturėjo laiko kalbėtis. Po palme, pakėlęs galvą, įsistebeilijo į dangų. Jokių slaptų ženklų nebuvo matyti.

– Tai kur gi man dabar eiti? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. Ištiesė rankas į priekį, tarsi norėtų pačiupinėti orą ar būtų aklas. Buvo girdėti, kaip anoj pusėj, bandydamas išsiveržti laukan, duris spardo protas:

– Žiūrėk, ką per 64 kanalą rodo, – girdėjo.

– Karmen papai netikri, – kažkaip netikėtai suradęs jėgų po palme iškošė pro dantis ir žengė žingsnį į priekį. Visuma atrodė kaip San Diegas naktį, tik buvo šiek tiek karščiau. – Kaži, ar čia būsiu pataikęs? – truktelėjo pečiais. – Eisiu nuo sankryžos iki kol prašvis, – nusprendė.

Liudininkai sakosi matę gatve žingsniuojantį žmogų. Ėjo jis lėtai, tuščiomis rankomis, šnekino praeivius, prisidėjęs delną prie kaktos skaitė pakelės reklamų stendus. Dažnai niūniuodavo negirdėtas melodijas ir tada žmonės sekdavo jam iš paskos, norėdami išgirsti jas iki galo. Tačiau melodijos neturėdavo pabaigos. Kartais kartu su juo žingsniuojantį ir niūniuojantį žmonės matydavo Dievą. Bet paskui jų keliai išsiskirdavo iki kito karto. Retsykiais jis sėdėdavo kelkrašty ir stebėdavo skubančius pro šalį, išgyvendamas vienišumo melodiją. O kartais, visai atvirkščiai, srautan įsiliedavo ir patirdavo bendrumo su kitais džiugesį. Atrodė, kad žino kažkokią paslaptį ir dėl to neprašo kitų leidimo būti laimingam. Apie tai paklaustas sakė, kad visa, kas reikalinga galutiniam suskambėjimui, yra jame, tik dar nėra viso to atradęs. Kad atrastum, – sakė, – tereikia leisti sau nutilti ir klausytis, kristi kaip akmuo ežero dugnan, leisti melodijai jį traukti į save. Tada galų gale suskambėsi.

Taip darėsi kasdien vis tylesnis ir nepastebimesnis, kol pagaliau ištirpo tarsi lėktuvo drūžė dangaus mėlynėj. Žmonės sakosi girdėję tylų, lengvą lyg varpelio skambesį, praeivio paskutinės mirties jiems įduotą į Kelią.

Iš policijos protokolo.

2:00 AM pilietis Protas informavo apie nuogą žmogų, Balboa parke glėbesčiuojantį medžius. Nuvykus įtariamasis buvo rastas besėdįs ant suolo, kalbąsis su žuvėdromis. Vedamas automobilin nesipriešino, sakėsi tik jis pats galįs save areštuoti. Vėliau, jau vežant, iš bagažinės buvo girdėti dainavimas. Nuovadoje bagažinę atidarius, piliečio nerasta. Turbūt iškrito laukan važiuojant per duobę.

2010-07-29T07:14:00.000-07:00

Prisikėlimai

Jam gimus, kyla didžiulis sambrūzdis, pasirodo trys kaimynai su dovanom ir užsidaro su tėvu virtuvėj aplaistyt vaiko. Motina, kaip paprastai, tik dėl viso pikto paburnojusi, esą tėvas "ir vėl prasideda su piemenimis" ir “kad namai po tokių apsilankymų atrodo kaip tvartas”, barsto pudrą ant kūdikio paraudusio užpakalio, pakaitom jį pabučiuodama. Lauke ryškiai šviečia žibintas ir masina naivius vėlyvus praeivius. Gerokai įkaitę, prakvipę svogūnais ir “Stoličnaja”, trys kaimynai su piemenimis, netikėtai pagauti meilumo, linki naujagimiui taikos ir ramybės. Sumekena avelė arba gal vienas iš svečių, nes sunku atskirti.
Aiman, kilus sumaiščiai nebuvo pakviesta fėja, gyvenanti tolimoj karalystėj. Tačiau ji buvo moderni fėja, be to, neskaitė knygos "Kaip elgtis", ir todėl vis tiek pasirodė. Iš pradžių nieks fėjos iš tolimos šalies net nepastebėjo. Tik kitų linkėjimams išsekus, ji atsistojo, nusibraukė nuo lūpų mišrainės likučius ir taip trumpai pasakė savo linkėjimą:
-Kad tu kur gyventum!
Fėjų kalba tai reiškė, kad yra labai įsižeidusi ir kad gyvenime pietų už dyką nebūna ir nieks jūsų naudai burtų lazdele nemosikuos.
- Oh shit, - vienu balsu tarstelėjo jautresni svečiai, įskaitant piemenis ir angelus.
- Hei, - išreiškė pasitenkinimą tėvas.
Jo gerokai įkaitę sugėrovai sumosikavo karūnom, nes gyvenimas yra iki kelių.
- Hm, - susimąsčiusi numykė motina ir, net pati nežinodama kodėl, pervystė kūdikį kietai kietai, paguldė atskiram kambarėly, toliau nuo triukšmo, užrakino duris ir įjungė monitorių, kad girdėdama jo tylų alsavimą galėtų nurimti.
- Beje, silkė galėjo būt geriau pamarinuota, - užbaigė fėja ir visiems akysna papylusi akinančiai spindinčių dulkių išgaravo.
Kol svečiai krapštėsi akis ir čiaudėjo, fėjos, kurių nebuvo užmiršta pakviesti, tuojau puolė padėties taisyti:
- Štai jums psichoterapeuto adresas ir kuponas: dvi sesijos už vienos kainą.
- O štai jums instrukcijos, kaip pastatyti šiltnamį, kad neužpūstų ir neužlytų, - pasiraususi giliose kišenėse, įteikė brėžinius kita.
- Ir kad jis viską sužinotų iš knygų ir iš kitų klaidų pasimokytų nė žingsnio iš namų neiškėlęs, štai jums elektroninės bibliotekos nario kortelė, - tarė trečia ir mostelėjo burtų lazdele.
Kortelė kaip čia buvusi suspindo tarp “Stoličnajos” butelio ir minėtos silkės dubens, kurio nieks nebelietė. Paskui svečiai išgėrė į kūdikio sveikatą ir viskas susitvarkė.
Kūdikis augo ne dienom, bet greitai. Žiū, buvo jau visai nebe kūdikis, o mielas berniukas. Tikras užvadėlis, paklusnus ir malonus. Džiaugėsi juo tėvai ir kaimynai ir paslapčia šnibždėjosi apie berniuko didelę ateitį.
- Bus jis notaras arba prezidentas, - kalbėjo jie. - Sėdės kabinete po baisiuoju Saukos paveikslu ir pasirašinės dokumentus auksine plunksna.
Motina prieš miegą jam skaitydavo iš knygos “Kaip elgtis”, kad jaunas žmogus nepadarytų klaidos, nelįstų kur nekviestas, kiekvienu atveju mokėtų pritaikyti tradicijas ir papročius ir naudotis stalo įrankiais, t. y. būtų pasiruošęs atremti gyvenimo antpuolius.
Dar kelioms savaitėms praėjus, sėdėjo jis, jau jaunuolis, šiltnamy tarp žydinčių agurkų ir pelargonijų ir skaitė knygą apie tolimus kraštus ir dideles plaštakes, būriais tūpiančias praeiviams ant galvos ir rankų. Pakėlė akis nuo puslapio ir užsisvajojo taip tyliai, kad net šalia motinos pastatytas monitorius nepagavo jo širdies virpesių. Plaštakės jaunuolio širdy virto dideliais grakščiais paukščiais, skrendančiais tolyn, vis mažėjančiais ir tampančiais taškeliais horizonte, nes pasaulis, kuris yra paslaptis, retsykiais trumpam apsireiškia.
- Įdomu, kur jie skrenda? - savęs paklausė jaunuolis ir staiga sumaudė krūtinėj, nes atėjo jam pavasaris. Kas be ko, trūko ir vitaminų.
Garsiai ištarti žodžiai pakvietė širdin ilgesį, nesutelpantį laike ir formose. Visai kaip princesei, kuri, šešiolikos sulaukusi ir pabudusi gyvenimui, įsidūrė pirštą rožės spygliu, tik kur kas skaudžiau, nes jaunuolis neprarado sąmonės. Knygose buvo pasakyta, kad žemė yra apvali ir vis tiek galų gale sugrįši iš kur išėjęs. T. y. pasaulis buvo problema, kurią galima išspręsti. Jaunuolis padėjo knygą ant stalo ir pravėrė šiltnamio duris.
Pasimatė pavasaris, grožis be tiesos. Saulė čiulpė varveklį ir mosikavo jam laisva ranka. Baloj turškėsi žvirblis, bet jis buvo panašesnis į tikslo nebepasiekusį kaimyną negu į horizonte ištirpusius paukščius.
Monitoriuj išgirdusi veriamų durų garsą, atskubėjo motina ir šluostydamasi rankas į prijuostę klausė sūnaus, ar jis dar nėra išalkęs.
- Noriu eit pažiūrėt, kur skrenda paukščiai, - atsakė jaunuolis, pasistiebdamas ir bandydamas žvilgtert už tvoros, kur jau buvo ilgesio nuvesta širdis.
Motinos veidu perbėgo nerimo šešėlis. Ji prisiminė fėjos prakeikimą, akimirką ir vl išgyveno patirtą skausmą ir netekties nuojautą, bet susivaldė, užmetė sūnui ant pečių skarą, kad nesušaltų, ir atsakė:
-Žinoma, sūnau, kodėl gi ne.
Motina buvo protinga moteris.
Tada nuėjusi atnešė senus tėvo drabužius, kuriais tas vilkėdavo remontuodamas mašiną. Kelnės jaunuoliui buvo kiek per trumpos, o viena švarko rankovė ruošėsi atsiskirti nuo likusios apdaro dalies ir prašyte prašėsi adatos - iš meilės kartais galima bandyti atimti kitam orumą.
Išleidusi sūnų pro duris, įdėmiai klausėsi. Ir tikrai - neilgai trukus už tvoros pasigirdo piktas juokas. Prašaliečiai kaipmat pastebėjo keistą jaunuolio aprangą ir nematė reikalo slėpti patirto įspūdžio. Jis išsigąs, tuojau pravers duris, mano sūnus sugrįš namo ir viskas bus kaip buvę, mintyse kaip maldą rikiavo žodžius motina. Jai rodėsi, kad jau girdi artėjančius žingsnius, bet tai buvo svetimo žmogaus žingsniai. Atsitiktinis energingas praeivis už tvoros stabtelėjo, atsivėdėjęs spyrė į medinius vartus ir nužingsniavo toliau. Ech, tas pavasaris. Motina apsiblausiusiu žvilgsniu apžvelgė sodą. Ruduo jau buvo nudažęs medžių lapus. Agurkai šiltnamy jau seniai buvo nuskinti ir užraugti. Paukščiai būriavosi išskristi.
Tik išėjęs pro vartus, jaunuolis pakliuvo į šalį, kurios piliečius buvo apėmusi apatija ir noras laimėti “Eurovizijoj”. Todėl į valdžią jie rinko juokdarius, kad būtų sukurta teisinė valstybė, nieks nebeimtų kyšių, nereiktų prisiimt atsakomybės ir patiems, teisėtai būtų galima vienam iš kito neribotai juoktis. Ir taip žmonės pamažu prarado viltį ir pasitikėjimą savim ir dainuodami pradėjo gaudyt gaidžiukus bei visaip kitaip rodyt vienas kitam pagarbą ir pakantumą. O kadangi sukūrus teisinę valstybę teliko suformuoti savimi nepatenkintą ir nuo išorės užsidariusi į individą, sulaukę savo valandos iš tamsių drėgnų pakampių lindo indulgencijų pardavėjai ir velnių išvarinėtojai. Taigi nuolat nuliūdę šalies gyventojai temokėjo juoktis iš kitų ir jaunuolio pasirodymas gatvėj jiems buvo didžiulė pramoga.
- Nuveskim jį parodyt naujais drabužiais apsitaisiusiam karaliui ir jo dvariškiams, - sakė. - Tas žmogus taip kvailai atrodo, kad už jį mums duos pinigų ir gal net pasakys, ką nusipirkti, kad būtume laimingi.
Nutvėrę už plyštančios rankovės, vedė jį į rūmus. Jaunuolis pakeliui stebėjo nepriklausomą individualistų visuomenę - tokiuose pat namuose ir mašinose, lygiai taip pat apsirengę, laukiantys, kad juos kas išganytų, piliečiai televizorių ekranuose stebėjo eilinį dainavimo konkursą. Turbūt jie mane nuves pas paukščius, žiūrėdamas į aplink klestinčią laisvę ir demokratiją, mąstė jaunuolis. Tačiau vedėjai, žinojo trumpesnį kelią, t. y. tiesiai į rūmus. Atvirai pasakius, toliau jų net nebuvo pažvelgę. Praėję pro išmaldos prašančią Kultūrą ir savimi susirūpinusią Religiją bei prie stalų patarnaujančią Filosofiją, pabeldė į dangaus vartus.
Išvydęs nuogą karalių, dvariškius ir šventikus, jaunuolis nustebo, bet mandagiai, kaip motinos išmokytas, pasakė:
- Jūs šiandien labai gražiai atrodot. Taip mokė ir vadovėlis “Kaip elgtis”.
Dvariškiai patenkinti pasistaipė prieš veidrodį. Riebalais aptekusi širdis piešė rožinį paveikslą.
- Gal jūs mokat siūti kepures, - klausė jie jaunuolio, nutaisę rimtus veidus, - nes senosios jau tokios nubrizgusios?
Apsimesdami besitaisą ant galvų nesančias kepures, dvariškiai garsiai prapliupo juoku. Juokdarys nuplyšusia švarko rankove ir trumpom kelnėm ir tebuvo vertas, kad iš jo būtų pasijuokta. Jie taip smarkiai juokėsi, kad net išvartė lėkštes su keptais fazanais, antimis, putpelėmis ir marinuotais kregždžių lizdais. Jaunuolis žiūrėjo į aplink liumpsinčius lašinius ir, kaip mokė vadovėlis “Kaip elgtis”, kartu kukliai juokėsi. Jis turėjo visiems patikti. Turėjo būti geras berniukas. Ir, žinoma, drovėjosi paklausti, ar tie nėra matę paukščių. Jo nekaltumas atvedė jį pilin, bet dar nebuvo pasivijęs toli priekin nuėjusios širdies.
- Nuveskit jį į virtuvę plaut lėkščių, tegul išeina trumpą socialinės indoktrinacijos kursą, - paliepė dvariškiai ir nuėjo nusnūst grožio miegu tarp 13 ir 14 valandos.
Ir taip jis atsirado dykvietėj. Dvariškiai su šventikais buvo dingę. Paukščių niekur nesimatė. Horizontas už nešvarių lėkščių rietuvių buvo tuščias kaip sukūrimo dieną. Jis pražiopsojo savo akimirką, nes kažkieno keistu patvarkymu nekaltumas gali atvesti prie durų, bet negali jų praverti. Matyt, dar nesu vertas būti visuomenės nariu, pagalvojo. Taigi dabar, galvojo jis, aš sėdėsiu kaip Buda po mango medžiu, būsiu gundomas kaip Jėzus dykumoj ir būsiu įšventintas kaip Don Kichotas. Atsiskirsiu, negersiu ir nevalgysiu. Atgimsiu, prisikelsiu ir paskui eisiu atgal.
Užsimerkė ir laukė prasidėsiančių gundymų. Girdėjosi vėjo nešiojamas smėlis. Priminė Lietuvą, sušalusį apsnigtą lauką Padubysy ir smilgas, kyšančias iš sniego, už kurių užkliūva pro šalį lekiantis vėjas. Kuriam laikui praėjus, atsimerkė ir pamatė aplink sutūpusius grifus.
- Paukščiai? - pagalvojo jis.
Vėjas ūkčiodamas nešė į akis smėlį ir statė pilis. Jaunuolis prisidengė ranka veidą. Staiga panoro atgal, namo, pas motiną. Tie paukščiai tik iš tolo atrodė gražūs, vyliojantys. Iš arti jie buvo panašūs į susikūprinusius senius su kalakutų galvom.
Nubraukė nuo akių smėlio pilis ir atsistojo. Nusipurtė smėlio pilis nuo kelnių. Tie paukščiai skrido į pietus, taip sakė elektroninės knygos. Sugrįždavo prakvipę pietų kraštais ir žvaigždynais, kurie matosi tik kitoj Žemės rutulio pusėj. Aklo instinkto vedami, net miegodami rasdavo kelią namo...
-Namo, namo, - staiga susivokė jaunuolis.
Apsidairė aplink ieškodamas kelio ženklų, širdį užplūdo ramybė. Namai, saugus ir ramus užutekis. Jautėsi kupinas energijos ir pasiryžimo. Bus ten, kur jam ir dera būti. Nerimo širdy nebesijautė, vadinasi, ėjo teisingu keliu, kaip paukštis, vedamas nenugalimo teisingo šauksmo, grįžtantis tėvynėn. Kur vadovėlis “Kaip elgtis” ir motina su barščių dubeniu, atpildu už drąsą sugrįžti.
Dykumos pakrašty tekėjo upė, plati ir srauni (nes taip reikia scenarijui). Senas keltininkas keistu negirdėtu vardu įdėmiai žiūrėjo jaunuoliui į veidą.
- Ar tu nesi mano sūnus? - pagaliau paklausė. - Ar ne tu išėjai iš čia prieš daug metų? Turėjau išmokyt širdį sakyt sudie.
- Ėjau pažiūrėt, kur skrenda paukščiai, - atsakė jaunuolis, dabar jau nebebūdamas tikras dėl nieko.
Paskui prisiminė:
- Skaičiau apie jus knygą. Ir apie upę, kur šneka.
Senis, užgulęs irklus, sunkiai yrė valtį į priekį. Stipri srovė nešė juos tolyn.
- Dabar einu namo, - tarė jaunuolis, neiškentęs tylos.
- Niekad neįbrisi į tą pačią upę, - atsakė senis.
Nusigaruoja keltininkas, pagalvojo indoktrinacijos kursą tik pradėjęs jaunuolis, bet dėl visa ko paklausė:
- Ar nematėt praskrendant paukščių?
Senis užsimerkė ir liovėsi irklavęs. Upė lėtai nešė valtį pasroviui. Jaunuolis stebėjo ramų keltininko veidą, veidą žmogaus, kuris žiūri užsimerkęs. Pažvelgė į vandenį ir pats užsimerkė, leidosi srovės nešamas.
- Tai yra mirti nešantis susiliejimas, - prabilo senis, - su gyvybę teikiančia bendryste. Negali įžengti, kur paukščiai, būdamas aš. - Turi ištirpti kad pamatytum.
Kažkas čia ne taip, pagalvojo jaunuolis: nei Sidharta, nei Pitagoras… Ir pats nustebo, kaip pasijuto geriau. Atsimerkė, pažvelgė į vandenį. Ranka sujudino atvaizdą vandeny. Praeinantis buvo tas kitų parodytas atvaizdas, laikinas. Jis pats dar nebuvo matęs savęs, o jau turėjo ištirpti amžinoj kaitoj ir vienybėj.
Tuo tarpu upė prinešė valtį prie kranto ir ta įsirėmė pilvu į smėlį. Senis pakirdo iš susimąstymo ir irklu atsistumdamas nuo švendryno išbaidė paukščius. Visas jų būrys pralėkė virš galvų. Jaunuolis, pažadintas sparnų plasnojimo pakėlė akis ir instinktyviai pasilenkė, nes, rodės, paukščiai į jį atsitrenks. Ir vėl susimąstė ir nusišypsojo. Jis išsigando paukščių. Prisiminė namie, pas motiną svetainėj, kimštą pelėdą stiklinėm akim. Stovėjo aukštai, ant indaujos, prieblandoj. Mažas būdamas vengdavo kambary pasilikti vienas - bijojo jos. Dabar vėl atsiminė vaikišką baimę ir kaip vieną dieną, pavargęs ir nebegalėdamas tverti tos priespaudos, pasilypėjo ant kėdės ir prisikišęs pažiūrėjo jai tiesiai į stiklines akis. Įsidrąsinęs palietė ją ranka. Pakvipo dulkėm. Buvo daug lengvesnė, nei tikėjosi, paliesta susvyravo. Kitų atrasta, iškimšta ir parodai išstatyta išmintis. Tarsi nugalėtojas nulipo nuo kėdės. Baimė buvo jo laisvės pradžia. Kas būtų galėjęs pagalvoti. Pažiūrėjo į keltininką. Tas jau ruošėsi irtis atgal, jo laukė nauji keleiviai.
-Ačiū, toliau aš pats, - pasakė jaunuolis. - Dabar dar noriu eit.
-Ir ateis tokia baisi diena, kai susitiksi save, - nutaisiusi dramatišką balsą, svetimam lizde dėdama kiaušinius, užkukavo gegutė. Bet jaunuolis nepuolė barškint kišenėj kapeikų. Pagarbiai praėjo pro Budą po mango medžiu, pro gundomą Jėzų dykumoj ir priklaupusį Don Kichotą. Ir nuėjo viduje klausydamasis dar niekad niekieno nepasakytų dalykų.
Virš galvos pralėkė Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Jaunuolis jam pamojavo ranka.

ROLANDAS KAUŠAS

2010-06-13T11:27:00.000-07:00

ROLANDAS KAUŠAS

[skaityti komentarus]

Gyčio Norvilo paišas

2010-05-26T04:59:00.000-07:00

Ant kalno mūrai
Manyčiau…ne, esu tvirtai isitikinęs, kad Lietuva turi didžiules perspektyvas ir galimybes, dar niekieno iki šiol nepastebėtas. Grietinė dar nenugriebta, šaukštai nenulaižyti. Niekai visos šnekos apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų. O ir savo moteris jau greit baigsim išparduot riebiems kapitalistams ir musulmonams, užsirauks tas šaltinis, ištekės kaip nafta Golfo įlankoj, juk nesitęs be galo. O pradėjus jas gamint serijiniu būdu būtų ne tas. Krepšininkai mūsų tegali gerai rungtyniaut tik svetimų komandose. Tai rodo kad einam neteisinga kryptimi. Kam stengtis įšokt į traukinį, kai mums reikia atgal. T.y. ten, kur esam geriausi. Ne ne, neturiu omeny emigruot su krepšininkais. Atvirkščiai: Užsidaryt dar labiau.
Jūs tik paklausykit: Padarykim Lietuvą kraštutinių tradicionalistų rezervatu, paskutiniu konservatorių bastionu Europoj, su monopoline teise į besąlyginį teisumą. Juk jau buvom paskutiniai apsikrikštydami. Ir vėl galim būt Disneilandu, ištroškusiems įkvėpt to seno gero raugo. Čia bus žymiai geriau negu Žagarės tręšnės arba trirankis Šv.(ne šviežias, bet šventas) Kazimieras. Ir čia dar ne viskas. Jūs tik pagalvokit: Jau turim sukurtą infrastruktūrą: Statom bažnyčias net išsijuosę, turim Seima su Nepilnamečiu apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymu, teisėsaugos sistemą, tebeieškancią akinių ant nosies idant pamatytų pedofilus. Įsivaizduokit kaip atsigautų riebus piniguočius iš moraliniu reliatyvizmu persisunkusių Vakarų tik peržengęs Lietuvos sieną ir radęs pakelėj nuorodą su vietinio egzorcisto darbo valandom. Ir kaip giliai įkvėptų oro pakviestas universitetuose kalbėti apie homoseksualus lektorius, po pažąstim nęšinas citatom iš 1940 metais išleistos knygos, kur sakoma, kad dauguma žmogžudžių prisipažįsta randą savy homoseksualumo apraiškų. O kai intelektualinės ir dvasinės turisto reikmės bus patenkintos, jis galėtų praeiti Šliogerio mezgimo kursus ar pabendrauti su Valinsku. Taip sakant prie alaus pašnekėti apie bobas ir delnu tėkšti gėrimus atnešusiai (svečiai turi būti perspėti neįsidurti ranka į virbalus) per užpakalį, kad žinotų į kur kas, taip sakant. Paskui turistui būtų suteikiama galimybė nedviprasmiškai aptarti susidariusią padėti : Tik kvailys gali nesuprasti, kad liberalai jau visai ima viršu, visiems žinoma, kad modernus pasaulis ardo šeimas ir seniai išaiškinta, kad velnias apsižergęs lotyniskai nekalbančius kunigus joja juos pragaran. Gerai apmokami pašnekovai, be masažo paslaugų, turės išmokti ir specialios tik tam tikslui skirtos terminologijos, idant galėtų tą dvasini turistą visapusiškai patenkinti.
Aiškinu. Atvykėlis, jau visai atsipalaidavęs puls guostis kaip jų, tvirtų ir nepajudinamų įsitikinimų saugotojų niekas nesupranta ir kad laikai esą baisūs. Tai taip vadinama pasiteisinimo fazė, t.y. tai, kas sakoma kitiems. Jai pasibaigus, dar po keliolikos alaus bokalų, prasidės racionalizacijos fazė-turistas užmegs intymų pokalbį su pačiu savim. Bėje, abi fazės specialiai treniruoti gidai turės asmęniškai mokėti ir taipogi atpažinti kituose kaip penkis pirštus. Pašnekesiai su savim yra pačios įdomiausios, sielą nutyrinancios patirtys. Todel būtų nedovanotina leisti tokiems lobiams prapulti. Gidai būtinai turetų tokius sielos proveržius moderniom garso irašų priemonėm užfiksuoti ir paskui už atitinkamą sumą parduoti atlikėjams. Čia kad nebūtų pažeistos autorinės teisės ir pokalbiai, vėliau laikraščiuos cituojami, iškraipyti. Tokiu būdu pagerbiant savo kalbų rytais paprastai neatsimenančius. Tai galėtų tapti pagalbiniu pajamų šaltiniu, laikui bėgant net pralenkianciu naftos gavybą ir agurkų auginima. Nes juk niekad negalima sustoti, bet vis is naujo peržengti save, atsinaujinti, atsiversti, įtikėti ir siekti naujų aukštumų.
Sekančią dieną, t.y. Antradieni, po vakarykštės katarktinės patirties , turistams galima būtų surengti ypač smagią pramogą: apsilankyti Lietuvos Seime ir pasakyti kalbą, nes tuos pacius idealus išpažįstantys žmonės turi keistis patirtim, vienas kitą įkvepti ir palaikyti. Musų parlamentarų irgi nieks nesupranta, netgi europarlamentarai. Tiesa, esam palaikomi Lenkijoj. Parlamente jau yra apsilankę egzorcistai, taigi ekskursija būtų visiskai saugi, nereiktų net rankų iš tualeto išėjus nusiplauti.
Kitą dieną, jeigu ir toliau laikysimės ano pasaulio kalendoriaus, turėtų būt Trečiadienis, viešai turgaus metu aikštėj sudeginti keletą Piotro Čaikovskio, Virginia’os Woolf ir Oscaro Wilde’o kūrinių. Dėl efekto grojant arfa. Visiems juk aisku kad būtent dėl homoseksualų dreba žemė. Tai moksliškai yra įrodę evangeliškieji krikščionys. O žinant kad tik nekaltos aukos krutančią žemę apramina, gal atsirastų ir savanoris iš dvasiškių tarpo. Nušokimas į tam specialiai iškastą ugnikalnį (pavyzdziui Trijų Kryžių kalne)visai nebūtų pagonybės propagavimas bet greičiau Pelenų dienos tąsa. Žemės drebėjimams nurimus, būtų įrodyta, kad žinaisklaida kaip visad, klydo, kaltai nekaltus dvasiškius užsipuldama. Žiniasklaidos atstovai šitoj vietoj turėtų viešai atsiprašyti. Ta nuoširdi nesuvaidinta misterija, savo ruožtu, turėtų tapti pradžia ilgo serialo, kur pedofilų atsiprašo vaikai, EU atsiprašo per mažai davus, investuotojai atsiprašo bankų, ėriukai liūtų, o vokiečiai atsiprašo graikų ir atiduoda savo metinių atostogų mėnesi, kad anie turėtų tris mėnesius per metus.
Velnio išvarymas arba egzorcizmas Ketvirtadieni, randamas išimtinai tik mūsų geografinėse platumose, be jokios abejones, turėtų tapti kultūrinės ir dvasinės keliones bamba. Vietos pirmojoj eilėj turetų būti dalinamos tik ypatingai nusipelniusiems svečiams, nes ne kasdien turi galimybę būt apspjautas paslaptingo ir tik išrinktųjų iki šiol matyto žmonijos priešo. Apsėstiesiems apsiputojus ir pradėjus skraidyti, būtų geriausias metas atnešti Gražulio koldūnų ir taip, kukliai, kaip kad esam įpratę, apspangusius svečius supažindinti su musu tautine virtuve, bet kad parlamentarą laikytų du policininkai. Be jokios abejonės, seimūno asmeninis dalyvavimas turėtų sukęlti apsėstiesiems traukulius, nes, ir čia nereiktų turėti jokių abejonių, apsėstieji ir yra užsislėpę homoseksualai. Po seanso reiktų dalyvius paklaidinti ilguos kioskelių koridoriuos, idant jie nepražiopsotų galimybes įsigyti relikvijų, švęsto vandens, užpirkti mišių bei susipažinti su kitų religinių patarnavimų kainoraščiais. Del stipresnio efekto, tamsiais užkoboriais mėgėjus (speciali ir unikali paslauga, tik pas mus)pavaikyti galėtų jungtines kvalifikuotų dvasiškių ir seniausios profesijos atstovių pajėgos. Mūsu specialių fotografų visai iš netyčių padarytos nuotraukos būtų kur kas geresnis trofėjus negu briedžio ragai ir turistai, kad ir kaip stengtųsi, tikrai neskaičiuotų išlaidu joms įsigyti.
Šventų vietų lankymą reiktų atlikti kaip tik Penktadienį, pasninko dieną, idant išmokyti/priminti turistams apie teisingas dvasinio troškulio numalšinimo priemones. Ignalinos AE ir uz 1 mlrd litų išasfaltuota stovėjimo aikštelė kaip tik būtų tam tinkama vieta. Mokėjimas išleisti EU skirtus pinigus nematomoms vertybėms neliks nepastebėtas net ir stipriasias dioptrijas nešiojančių turistų. Priblokšti tokio dvasingumo, turistai turėtų po ranka rasti specialiai tam paruoštų pelenų ir jais pasibarstyti galvas. Neišleidžiant iniciatyvos iš rankų, ts. neothodia ot kassy, priblokšti lankytojai čia pat turėtų pasirašyti memorandumą, ginant į būtent tokį lėšų panaudojimą.
Ignalinoj, sekant nepilnamečių apsaugos nuo mąsinių info priemonių įstatymu, spauda turėtų būt uždrausta, idant turistai nebūtų klaidinami.
Šestadienis, išleistuvių diena. Spektaklis Raudonkepuraitė ir Septyni Nykštukai, tik vyskupas turėtų būti kiekvienąkart vis kitas, kad žiūrovams nepasirodytų, jog visi jie tokie.
Gerbiamieji, jūsų palaikymas mūsų kuriamai nepelno organizacijai By…į dėjau, du minty yra gyvybiškai svarbus. Todėl kiekvienas susipratęs patriotas, kuriam rūpi mūsų vertybių išsaugojimas ateinancioms kartoms emigracijoje, turi prisidėti. Aukas prašom siųsti į vėl pradėjusio veikti Sekundes banko sąskaitą #00001. Ir kai pagaliau Lietuvon pradės plūsti lankytojai iš kitų galaktikų, kai už rankų susiėmę planetų vadovai suklaups prie Šiluvos skrynios, kai neįgaliesiems ir homoseksualams bus parodyta jų vieta, kai moterys ir be parodymo žinos savo vietą, tada jūs, gerbiamieji, suprasit, kad laimi tas, kuris juokias iš kitų paskutinis.
NB. Vakarai mums padės, o amerikiečiai turėtų pasirodyti Liepos 16.

2010-05-07T06:18:00.000-07:00

Apie Dieva 20
1. Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais neturejo del ko gyventi ir to pasekoj parase laiska Dievui. Bet paskui susirado gyvenimo prasme, todel Dievo laisko nebeskaite, tik Biblija.
2. Anomis dienomis Dievas skaite laikrasty apie pedofilija ir tik kraipe galva, tik kraipe. Aukstieji kunigai, nutaise abejingus veidus, jam sake: Nepagautas ne vagis. Ir tada Dievas pedofilus pagavo.
3. Anomis dienomis Dievas kure kregzdziu uodegas, bedievius ir paskenduoles, beigi seniausios profesijos atstovais. Bet atejo aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ir prikirpo jam uodega uz bendravima su asocialiais asmenimis.
4. Anomis dienomis Dievas, kartu su paskenduole ir seniausios profesijos atstovem vaiksciojo ezero pakrante ir pamate ezero pavirsium bezygiuojancius aukstuosius kunigus. Ir Dievas labai stebejos ju tikejimu.
5. Anomis dienomis Dievas uzkure pirti ir jau ruoses mautis kelnes, bet paskui kazka atsimine, persigalvojo ir ispere kaili aukstiesiems kunigams ir rasto aiskintojams.
6. Anomis dienomis Dievas liepe blakems ir uodams eiti ir gerti krauja. Tiesa, jis nieko panasaus neminejo aukstiesiems kunigams bei rasto aiskintojams. Bet juk del skonio nesigincysi.
7. Anomis dienomis Dievas meskeriojo ir istrauke lydi. Aukstieji kunigai su egzorcistais irgi meskeriojo.
8. Anomis dienomis teologai liepe Dievui liautis uzsiiminejus niekais ir pradeti rupintis pasaulio pabaiga. Nematydami progreso taciau, patys parase scenariju ir taip pasaulio pabaiga atejo 2012.
9. Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais susirupino Dievo kontribucija pasauliui. Ir taip atsirado sakramentai su svestu vandeniu beigi rinkliavos su kaledojimais irgi apeigu kainorastis.
10. Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais bei rasto aiskintojais reikalavo Dieva atsiusti taika ir ramybe. Tas atsiunte. Bet matyt sumaise adresa. Taigi del visko yra kalta tarybu valdzia ir mistines jegos.

11. Anomis dienomis Dievui truko proto, bet uztat teologai su aukstaisiais kunigais ir rasto
aiskintojais turejo jo pakankamai. Ir taip meile sklido po pasauli.

2010-04-25T05:05:00.001-07:00

Tai muziejus ar ne?

Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikt bažnyčią esant muziejum. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, pravesdamas katekizacija Lietuvos prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloj turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuos renginiuos lankos iš mandagumo ir noro palaikyt draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rozančių), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliuva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto noris pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai kas yra ir kairėj ir dešinėj tą pačią akimirką nėra labiau panašu į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai lygtai irgi matyti, kaip lygiai ir ufonautų suduzžę laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nezinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau, bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateity galės užfiksuot aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt, juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręs kur ji iš tikro yra. O kolei kas turim Halloween'a. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eit naktį pasivaikščiot po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuj.

Galbūt tas nežinojimas kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Savo metu už tokį smalsumą sukurenę Džordaną Bruno (manė egzistuojant kitus, apgyventus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoj Visatoj. Galbūt, net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.

Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o, galbūt, netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Paskutiniu metu, tačiau, vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama, ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt, muziejuj atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesom, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji yra vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama, bažnyčia kaip kometa trupa, praradinėja savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai pramatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliuvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejum, kur gali ateit, prisėst ir nutilt. Su nuostaba pažiūrėt, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliest ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Torino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksim, kol tas Brown'o knygoj aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoj, kur bando atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet cia jau visai kita istorija.

2010-03-06T20:30:00.001-08:00

Apie Banginius , Lietu ir Kina

Lietus, dėl visko yra kaltas lietus ir sušalęs vėjas nuo Aliaskos, neįprastas šiose geografinese platumose. Jis atpučia net ir banginius, o tai yra dideli sutvėrimai ir reikia būt labai piktam, kad juos pajudintum. Banginiai, retsykiais plačiom kaip ližė uodegom tekšnodami San Diego vandenis, plaukia šilumos link. Oro sąlygos plaukimui labai nepalankios, net ir iškišus iš vandens galvą, jiems turėtų matytis tik kitas vanduo ir visai nebeaišku, kodėl moteriškė per radiją kalba apie orą. Jo tarp lietaus čiurkšlių mažai belikę - taip atrodo per langą ir vis noris tualetan. Galima būtų nusipirkti bilietą ir laivu plaukti pažiūrėti banginių, bet jei taip ir toliau lis, jie greit ir taip bus čia. Be to, banginiai neturi pasirinkimo, vėjas juos pučia Meksikos linkui, o mes turim, todėl šiandien važiuosim į kiną, 8-tu greitkeliu rytų pusėn, kur prekybos centras. Į patį rytinį seansą, nes namie šalta. Reik tikėtis, banginiai jau bus praplaukę pro šalį ir netrikdys eismo. Rytinis seansas, pasirodo, yra pigiausias, tik $6 vienam asmeniui. Mergaitė palinki gero žiūrėjimo, mes jai palinkim nesušalt ir neriam erdvion šilton salėn, kvepiančion šviežiais spragintais kukurūzais ir pažadėtais kinematografiniais burtais. Užrašas ant mūsų bilietų skelbia, kad žiūrėsim Šerloką Holmsą. Atžala jau nebe pirmą kartą atsargiai teiraujas, ar ten bus zombių su vampyrais. Jam atsakome, kad jau nuo šešių ryto jis prisišaudė kompiuteriniuose žaidimuose ir jam jau pačiam išvarvėję akys, todėl dabar atėjęs metas kultūrai ir švietimui ir kad tai yra šeimos laikas ir kad dabar, nori jis to ar ne, bus taip. Lietus išplovė kalbos minkštumą ir sugrąžino senus primirštus papročius: visi kartu nueinam į tualetą, kad paskui nereiktų. Kino teatras yra dviejų aukštų ir turi bene 15 kino salių. Įsmunkam į vieną, kur rodo Šerloką Holmsą. Dar tik reklama, salė pustuštė, todėl geriausios vietos, kur ant geležinių turėklų galima susikelti kojas, atitenka mums. Salėj šilta ir jauku, ant aplinkinių kėdžių išdėliojam drėgnas striukes, susikeliam kojas ir pasijuntam kaip namie. Šiuo atveju tai yra neteisinga, bet posakį naudoju avansu, kai vėl sušils. Pats laikas pažvelgt į ekraną. Ten jau kuris laikas rodoma reklama apie USA Army. Raumeningi vyrukai ir, kad viskas būtų politiškai teisinga, kažkuo juodu ištepliotais veidais merginos, dėl to irgi panašios į vyrukus, šokinėja iš lėktuvų, plaukia vandeniu, paskui vėl, rankose laikydami ginklus, šokinėja per kliūtis… ir išgelbsti civilius gyventojus iš degančiu namų. Jeigu išgelbsti vaiką, perduoda jį tiesiai į sužavėtos blondinės rankas, jeigu suaugusį, tai abu šoka per langą iš liepsnų ant tam tyčia pripūstos pagalvės ir kurį laiką jų nematyti. Jeigu nebūtų šokinėję per kliūtis, būtų išgelbėję greičiau, topteli galvon. Atsargiai pažiūriu į atžalą, ar jam kartais nekyla noras su automatu rankoj gelbėt žmonijos. Tas žiovauja. Gerai. Tarpuose tarp gelbėjimu, matyti baltos raidės juodam fone: Grūdink charakterį, vėliau: Grūdink valią. Užrašai palydimi atitinkama muzika. Jeigu ją paleistų dar garsiau, gautum trūkį. Todėl muzikinius tarpus prasėdzžu išsižiojęs. Reklama tęsias gal 10 minučių ir jau turėtų pasirodyt Spider Man, bet vietoj to matyti kylančios saulės apšviesti ryžtingi naujų rekrūtų veidai. Atžala sulaužo reklamos sukurtą idiliją dar kartą pabandydamas mus įkalbėti išleisti jį žiūrėti tikrai įdomių filmų, bet jam pasiulome grūdinti valią ir charakterį. Prasideda kino filmų anonsas. Galėtum pagalvoti vėl iš naujo bežiūrįs USA Army reklaminį klipą. Bruce Vilis jau kažkelintą kartą gelbsti pasaulį, kiti aktoriai, kuriuos žinau iš matymo, bet niekaip negaliu prisiminti pavardžių, irgi gelbsti, tik jiems sekas prasčiau. Benicio del Toro, antram filme, tačiau, nekaip baigias: jis net treškėdamas pavirsta vilkolakiu ir mėnesienos šviesoj apauga gaurais. Atžala kaip mat atsigauna ir palinksta į priekį, kad geriau matytų. Mes su pačia paniekinamai purkštelim, aš dėl to, kad irgi turiu gaurų ant krūtinės. Ji uždeda savo delną ant manojo ir mes taip žiūrim, kas bus toliau. O toliau, jau dar kitam filme, Higher Power užpyksta ant žmonijos ir atsiunčia blogus angelus padaryt tvarkos. Apie tai praneša žemas gergždantis balsas iš garsiakalbių. Geriau jau ta Higher Power pasirūpintų lietum, ateina šventvagiška mintis, bet reklama baigias. Dabar rūpestingasis ekranas liepia nutildyti visus aparatus, išnešti laukan kūdikius, o gaisro metu nebėgti, bet palengva eiti prie Exit pažymėtų durų. Aš tai nei už ką nebėgčiau, ir tada mane išgelbėtų USA Army blondinės, gal net tos pačios, kur buvo reklamoj. Bet paklūstu ir išleidžiu nepasitenkinimą Higher Power už durų, kad netrukdytų aplinkiniams. Jų visai nedaug, tik patys drąsiausi, sugebėję prasibrauti per vandens čiurkšles. Dabar, jau šiek tiek apdžiuvę, pradžiai jie siurbčioja iš milžiniško dydžio popierinių puodų soft drinks, kad paskui lengviau būtų įsirašyt į USA Army. Greitai kino teatre sėdėsim vienutėlaičiai.

Ekrane pasirodo Šerlokas Holmsas. Reikia labai įdėmiai žiūrėti, kad jį pamatytum, nes jis jau savaitė kaip nesiplovęs galvos, apšepęs ir apimtas depresijos sėdi kambary ir šaudo į sieną. Prie tokio aš nepratęs. Jį vaidina aktorius, kuris vaidina Iron Man. Užtat dr. Watson toks, kaip priklauso: su skrybėle, lazdele rankoj ir gerom manierom, žodžiu, tikras džentelmenas. Jis atidaro langą ir išvėdiną Šerloko Holmso kambarį. Lango atidarymas sutampa su paslaptingų dalykų pradžia Londone. Kamera išlenda per langą laukan, kur toks negeras žmogus, naudodamasis antgamtinių jėgų pagalba, galabija jaunas merginas ir sėja aplink paniką. Visai teisėtai jį pakaria ir dr.Watson, kad būtų tikriau, patikrina pakaruoklio pulsą, kurio nėra. Štai čia ir prasideda. Atbėga persigandęs kapinių sargas ir paskelbia matęs pakaruoklį prisikėlusį. Tą patvirtina ir tuščia kapo duobė. Dar vėliau pamatom blogietį tikrai prisikėlusi, net su kaklaraiščiu, slaptam susirinkime, kur jis paskelbia naują tvarką ir planus paimti valdžią į savo rankas: iš pradžių vietiniu masteliu, o jau paskui ir plačiau. Nesuprantu, kur žiūri Vatikanas, nes čia copy right pažeidimas lįste lenda akysna. A, tiesa, jie dabar žiūri Avatar, kad kitiems pasakytų nežiūrėt. Bet man asmeniškai baisiausia yra tai, kad filmas, rodos, vis labiau klimpsta į mistiką, juodas jėgas ir nepanašu, kad depresijos apimtas, pasišiaušęs, nešvariais, susiglamžiusiais drabužiais žmogus galėtų tiems prietarams pasipriešinti ir demaskuoti dar vieną Mesiją. Todėl čia viešai ir turiu atsiprašyt režisieriaus ir scenaristo už tikėjimo stoką. Prašau man atleisti. Net ir būdamas ne pačios geriausios formos, Šerlokas Holmsas sugeba išnarpliot mistinę raizgalynę ir padėt į vietą Mesiją. Žmogaus protas ir valia nugali, tamsybininkai ištraukiami į šviesą, kur jų funkcionavimas nebetenka prasmės. Užuomina filmo pabaigoj sako, kad savo eilės jau laukia kitas išganytojas. Ko gero, būtų labai gerai, kad į pasaulį neateitų taika ir ramybė, nes kas gi po to norės į US Army?

Ekranas pradeda rodyt raides, susirenkam išdžiuvusius drabužius ir apsnudusią atžalą ir drožiam atgal, iš kur atėję, t.y., į didžiąją salę. Tačiau, už lango tebepila lietus. Motina gamta niekais verčia žmonijos proto ir valios sugebėjimus. Vėjo nešamas pro šalį pralekia raitelis be galvos sulaužytu lietsargiu. Ach šitaip. Mes dar pamatysim. Ant kulno apsisukę, sutartinai patraukiam priešingon pusėn nuo išėjimo, t.y., bufeto link. Nesam mes jau tokie pirštu penimi. Dantis už dantį, akis už akį. Čia mes drąsūs ir mūsų sugebėjimų niekas nekvestionuoja. Atžalos nuostolius kompensuoja pica ir jau anksčiau minėtas už jį patį didesnis soft drink puodas. Jam dar tik 13 ir nieks jo į kariuomenę nepaims, ko jie ten nebūtų į tą gėrima pridėję. Pati, su savim pakovojus, išsirenka… kitokia picą, o man atitenka čipsų dėžė su lydyto sūrio kaušeliu - patiekalas, vadinamas nacios. Gėrimų aš sriūbtelsiu iš tų dviejų didelių puodų. Paprastai tiek nevalgom, bet čia principo reikalas. Malonumas kainuoja $38.00 ir yra žymiai malonesnis, negu ėjimas laukan, kur banginiai ir išdidi gamta. Tegu dabar žiūri į mus pro langą. Taip apsiginklavę ir nepraradę savo orumo, patraukiam ilgu koridorium, skaitydami bėgančius užrašus virš kino salių durų.
The Tooth fairy skamba neblogai, be to, reikia kažkur pavalgyt. Sugūžam vidun. Bedažant čipsus į sūrį paaiškėja, apie ką čia bus. Ledo ritulininkas garsėja tuo, kad grubiai žaidžia ir išmušinėja kitiems dantis. Iš čia ir tooth fairy. Tiems, kurie pažįstami tik su Kalėdu Seniu, galiu paaiškinti, kad minėta asaba surenka iš po pagalvių iškritusius pieninius dantis ir jų vietoj palieka dolerius. Kupiūros po pagalve dydis paprastai kažkodėl yra tiesiogiai proporcingas šeimos pajamom ir kodėl taip yra, galėtų suprast tik Šerlokas Holmsas. Bet jis liko kitoj salėj. Tyliai su pačia pasiginčijam, kaip reiktų kino filmo pavadinimą išversti. Mano manymu, geriausiai tiktų Pieninių Dantų Fėja, bet kartu su čipsų treškėjimu aš jau ir taip keliu pernelyg daug triukšmo, o visus tuos dalykus kartu su kūdikiais reikėjo palikti už durų.

Ekrane pradeda vystytis siužetas. Ledo ritulininkas yra žmogus sužeista siela, praradęs pasitikėjimą savim, ko pasekoj jis užmušinėja kitų dvasią ir dangsto savo žaizdas demonstruodamas raumenis. Jis net pasako mažai mergaitei, kad tokio stverimo kaip tooth fairy nėra ir būti negali. Negana to, nudžiauna iš po pagalvės fėjos paliktus pinigus, kad susimokėtų už savo ir savo sėbrų picą ir alų. Tai darydamas jis gražiai šypsos. Picos klausimu, tai jo eita teisingu keliu, bet Mintyse pasižymiu: pasakyk N kad nueitų pasižiūrėt The Tooth fairy. Tik visiškas tamsuolis gali nežinoti, kad panašus elgesys užtraukia dangaus kerštą, bet ledo ritulininkas galvoja tik apie seksą su mergaitės mama ir jeigu taip tęstusi, pražiopsotų gyvenime žymiai svarbesnius dalykus. Taip mano scenaristas. Su juo uždaroj kompanijoj, prie alaus, galima būtų ir pasiginčyti. Mūsų tuščios maisto dėžės keliauja po sėdynėm, didžiuliai popieriniai kruzai su soft drinks patogiai įsitaiso ant sėdynių rankenų, specialiai tam padarytose įdubose. Prikimštais pilvais mes pasiruošę stebėt ledo ritulininko dramą. Vargšui išauga sparnai, bet ne erelio ir net ne angelo, o fėjos. Atitinkamoj kontoroj, kaip Šuriko nuotykiuos, jam perskaito verdiktą: dvi savaitės sunkiųjų fėjų darbų. Paskiria socialinį darbuotoją, kad pravestų instruktažą ir išmokytų dantų keitimo doleriais gudrybių. Suprask: išmušinėt lengva, bet pabandyk juos surinkt. Gal dėl to, kad pavalgiau, bet ledo ritulininkas man patiko. Net ir jo išvaizda kelia pasitikėjimą. Buvęs profesionalus imtynininkas, pravarde Rock, samoietes ir juodo žmogaus mišinys su plačia šypsena veide. Neperlenkę lazdos, juokai nenuvažiavo ten, kur reikia juoktis dėl to, kad aktorius pargriuvo. Situacijos lengvai rutuliojos viena iš kitos, o ne dėl to, kad taip reikėjo scenaristui. Buvo ir happy end: ledo ritulininkas pasveikusia siela vėl pradeda rimtai žaist, o ne stumdytis. Nedrąsus ir kitų skriaudžiamas berniukas viešai scenoj sugroja gitara, (atžala man šnibžda kad jis negroja, tik imituoja, o jis tuos dalykus išmano; aš jam sušnibždu, kad ne tai čia svarbu), socialinis darbuotojas-fėja įgyvendina seną svajonę ir pats pradeda keisti dantis į dolerius, visiems šviečia saulė.

Tik ne mums. Išeinam iš kino salės. Dabar iš lauko per langą mus apžiurinėja žuvys, matyt turistės iš Čikagos, ir kažką vienos kitoms sako, nes iš burnų joms eina burbulai ir kyla į viršų. Geras ženklas. Reiškia, viršuj dar yra oro. Tik pamanykit. Vėl atsistojam į eilę. Šįkart nusiperkam Kalėdų Senio maišo dydžio spragintų kukurūzų, apipiltų sūriu sviestu, terbą. Atžala gauna dėžutę tokių ledų, kuriuos, kaip saldainius įsimeti po vieną į burną. Kadangi pirkom large kategorijos puodus, juos soft drink'ais pripildo už dyką. Esam sotūs ir sušilę, valia visai nusilpus, ir, kad nesiblaškytume, paleidžiam atžalą į laisvę. Jis nulekia žiūrėt tikrai gerų filmų, t.y., Legion.

Mes susirandam kino salę taikiu Leap Year pavadinimu. Sukišam su pačia rankas į riebų kukurūzų maišą. Šįkart ekrane graži mergina valiūkiškai riesta nosyte ir didelėm akim padeda pardavinėt nekilnojamą turtą. Teisingiau pasakius, jį pripildo baldais ir visokiais kitais gražiais dalykais, "kad potencialus pirkėjai pamatytų galimybes". Įvykus pardavimui, visa butaforija išnešama, lygiai kaip kad nusipirkęs alaus negauni kartu ir jį reklamavusios merginos. Matyt, netikrų vaizdinių kūrimas paveikia ir jos vidinį gyvenimą: nuo pat pradžių mums duodama suprasti, kad jos mylimasis nėra būtent tai, ko jai reikia, tačiau nekilnojamojo turto dekoratorė nenori to sau pripažinti ir net ryžtasi važiuoti pas jį į Airiją ir, pagal seną keliamųjų metų tradiciją, kuri suteikia merginai teisę Vasario 29-tųjų pasipiršti savo išrinktajam, ryžtasi lemiamam žingsniui. Čia ir prasideda. Norėdama pasiekti tikslą, perskrenda vandenyną, aukštais kulnais avėdama išbraido vešlias Airijos provincijos pievas, tiesiogine prasme išsivolioja purve (čia salė dūsta iš juoko, o man mergaitės gaila, nes ji neturi pasiėmusi drabužių pasikeitimui, dar gaus plaučių uždegimą), vien tam, arba, kaip gerai, kad suvoktų mylinti visai kitą. Tai terapinė kelionė, kurion vykusiai prikaišiota nepaprastai gražių Airijos pajūrio vaizdų. Tikras mylimasis panašus į Keviną Kostnerį, net ir kalba prieš tai ilgai reikšmingai pažiūrėjęs. Pažiurėjimo beveik ir užtektų, nes pusė jo airiskos kalbos vistiek negali suprasti. Druskos nugriaužtom lūpom išeinam laukan. Mergaitė surado savo tikrą meilę. Mes ieškom savosios. Atžalos aplink nesimato, reikėjo neduot to soft drink neštis, jau, turbūt, bus įsirašęs į legionierius. Einam gelbėt, bet velnią ten jį tamsoj rasi. Ekrane žmonija kovoja už išlikimą. Ir gerai. Tegul atžala pratinas. Laukan iš kino salės išėję pasižiurim per langą, paskui bufeto pusėn ir nusipurtom: kukurūzų maišas dar pusiau pilnas, pati nešas didįjį soft drink puodą, kad jau visiškai apsėmus, galėtų parodyt, kad mes su jais, su vandens gyventojais, saviškiai, taip sakant. Galvoj nelikę jokių minčių, tarsi ten būtų priliję. Ėjimo kryptis kaip ir pasibaigė, tai pirma nueinam į tualetą, o po to patraukiam į kiną.

Youth in Revolt yra mūsų sekantis taikinys. Labai į temą, nes atžalai jau trylika. Kamera lėtai slenka kambario sienom, girdėti intensyvus šnopavimas. Pasigirsta palaikymo šūksniai iš salės. Dabar ekrane matos judanti kaldra. Paskui kaldra nulekia ant žemės, iš paskos nulekia ant grindų ir (suprask porno) žurnalas. Jaunuolis sėdi ant lovos krašto ir maunas apatinius. Rankų nenusiplovęs skuba pasakot savo istoriją: vis dar neturėjęs moters, looser'is (paprastai parodoma pridedant prie kaktos ištiestą plaštaką delnu į priekį, nykštį atkraginus, likusius pirštus laikant kartu ištiestus), nieks jo nesupranta, mėgsta klausytis Frank Sinatros. Iš motinos, kuri pavaizduota kaip tipiška white trash, jokios pagalbos nėra, bet užtat netikėtai vaikinukas susitinka Ją. Ji gyvena su savo tėvais, religiniais fanatikais, apsiklijavus kambarį Jean Paul Belmondo nuotraukomis ir svajoja pabėgti į Paryžių. Tačiau Ji anaiptol nėra naivi provincijos mergaitė, bet, greičiau, panaši į gundytoją Lolitą. Jau ko verta Jos inicijuota kremo nuo saulės tepimo ant nugaros scena. Net akmenį sujaudintų. Vidury filmo Ji tampa panaši į tėvų nuskriaustą auką ir mes turim jos gailėtis ir, jau pabaigoj, meilės išgydyta, tampa dekabristo žmona. Jaunuolis, tačiau, jokių transformacijų, išskyrus nekaltybės praradimą žiūrovų akivaizdoj, nepatiria. Išlieka naivus idealistas iki galo. Kad butų kartu, porelei reikia įveikti daugybę kliūčių, tame tarpe ir sudeginti pusę Malibu. Kaip romantiška, sako Ji, išgirdus apie prie jos kojų sudėtą auką. Maištas baigiasi areštu, ne taip, kaip daugumoj filmų, kur policija nepastebi gatvėm nuklotų lavonų ir mašinų lektynių didmiesčio gatvėmis. Testosterono siautėjimas net ir policijos nepalieka abejingos. Ar tu manęs lauksi daug metu? - pabaigoj virpančiu balsu klausia jis, policijai dedant antrankius. Kvaileli, - atsako ji, - po trijų mėnesių tave vistiek išleis, juk tu nepilnametis. Vienu žodziu, lauks. Taip ir baigias.

Lauke jau tamsu, bet ne nuo drumzlino vandens, o dėl to, kad atėjo naktis. Atžala veržias pažiūrėti dar vieno filmo, bet greičiau iš principo, negu tikro fizinio noro, nes gavęs neigiamą atsakymą, tuojau pasiduoda. Kad taip būtų visad.

Kas dar? Lietus pagaliau liovės.

2010-02-17T19:15:00.000-08:00

Tai kas gi yra tas žmogaus orumas,
Arba Lietuva be egzorcistų, Lietuva be ateities

Pagalvojau, gal bus kas idėjęs haliucinogenų į mano gėrimą bešvenčiant gyvenimą, nes vietoj įprastinių velnių, pasimatė seimas ir egzorcistai. Apžiūrėjau taurę, pasitryniau akis, paskui papurčiau kompiuterį. Ar tik nebus į jį velnias įlindęs? Kada? Kaip? Tik įsitikinęs kad neklystu gilai atsidusau - pagaliau! Dieve, kaip egzorcistų ten reikėjo. Kaip saulės patekėjimo, kaip, kaip… švarių kojinių iš ryto, kaip... Paruzija, pasakytų Beresnevičius, bet jis gano dangaus aveles, tai jau teks man. Juk nenuvažiavo tas egzorcistas į Marsą, nei pas ufonautus, nenulėkė pas estus, nes jų seimas rūpinas tik tautos ekonominiu gerbūviu, bet pas mus, katalikus, kur paprastai velniai yra linkę susimesti. Ir ypač ekonominio sunkmečio laiku. Po tokio reginio, biblijos žodžiais tariant, galima ir pasakyti: Jau gali leisti man iškeliauti, Viešpatie, nes mano akys išvydo šviesą.
Atsivėrė man akys ir tikiuos, atsivers ir visiems likusiems. Štai kur yra viso blogio šaknys Lietuvoj: Velnias, velnias apsėdo Seimą. ...Va aš ta proga dar vieną gurkšnelį. Reikia keisti veikimo kryptį...Ir seimui taip pat. Užuot uždarinėjus elektrines ir pjausčiusis rankas, nes juk visi seimūnai ilgom rankovėm, ir jiems skirta šita paskaita. Visų pirma, jie turėtų liautis klausę juodo metalo. Nieko nesakoma apie spalvotojo metalo skambesį. Šitos temos net egzorcistai nedrįsta liesti. Šventa taip sakant tema. Dabar seimūnai galės atsikvėpti, nes štai kur, pasirodo, šuo pakastas: dirbk nedirbęs tautos labui, bet jeigu į tave įlindęs velnias, vistiek gausis velniava. O žmonės turėtų liautis piketavę ir dideliais žingsniais neatsigręždami drožti nuo seimo. Kiek galima toliau. Nes juk sakoma neik su velniu riešutaut. Be to, ta pačia proga, reiktų iš Prezidentės būstinės išnešti tą bjaurų paveikslą, dėl visa ko, kad kartais ir ten neprasidėtų.
Bet grįžkim prie apsėdimų. Be seimo narių, egzorcistas per 10 metų velnią yra paskelbęs dar 50.000 kitų jaunuolių. Lietuvoj jo rodikliai turėtų gerokai pakilti ir man baisu del horoskopu sudarinėtojos Palmyros: neatlaikys konkurencijos. Jaučiu, kaip dekingumu prisipildo širdis. Juk galėjo egzorcistai sau ir toliau laikyti mišias ir šventinti paminklus, bet ne. Nusprendė padėt psichiatrams, nes kai psichiatrai pasako nežiną kokius vaistus išrašyt ir, apskritai, kas čia daros, belieka vienintelė išvada: įlindo velnias.
Jeigu malonūs skaitytojai dar nesupratot, apie ką čia kalba, tai aš tuojau jums padėsiu. Tik leiskit man dar vieną įsipilt. Bėk žemyn taurusis skysti. Tai yra revoliucija mokslo srity. Nesuprantu, kodėl egzorcistai taip susikuklino: Žengsime dar vieną mažą žingsnelį… Juk, jeigu jau įrodėm velnio buvimą, tai mums atsiverė kelias įrodyti bet ką. Isivaizduokit perspektyvas, gerbiamieji. Tarkim jums prisvilo puodas ar atsikėlėt ne ta koja is lovos. Kaltas raguotasis. Bet cia dar ne viskas. Galima bus zmones suskirstyti į apsėstus ir neapsėstus. Apsėstus vyriausias egzorcistas jau dabar vadina blogaisiais. O paskui reality show Raganu Medžioklė? A? Ka jūs man į tai? Šalutinis tokio mokslinio atradimo poveikis netgi gali būti ir Dievo atradimas. Visad galvodavau, ir, matyt, labai klaidingai, kad bažnyčios darbas yra įrodinėti Dievo buvimą, bet argi svarbu, nuo kurio galo pradėsi… Jau stalu i pietų pusę bėga skruzdėlės… Pasirodo, apsėstuosius pažinti lengviau negu mes galėjom pagalvoti: gojai, kurie net buvo egzorcistą pasikvietę vakarienės, bet tai nebuvo, kaip jis tikėjos, jo paskutinė vakarienė. Paskui tie, kurie žiūri į plakatus su nukryžiuotuoju sulaužytu žandikauliu. Taip pat nusivylę ir užsiiminėjantys profanacija. Turbūt turi omeny besišlapinančius ant prezidentūros užsieniečius. Tie visad velnių priėdę. Matyt negirdėjo paskaitos. Galėtumėm už bausmę paskirti išklausyti visą ciklą. Tegu paragauja savo pačių išradimo. Bet baisiausia yra internetas. Va, kaip tik iš ekrano išskrido lėktuvas. Reikia dar įsipilt ir eit sugaut. Lėktuvas tai dar nieko. Bet ten pilna vaizdų apie kraują, …galimas daiktas ateinančių iš satanizmo... As galvoju, kad satanistus egzorcistai turetų gaudyt ribotais kiekiais, kad jie kartais neišsibaigtų ir nepasibaigtų pramoga.
Mechanizmas, kaip viskas atsitinka, sudėtingas, turėkit kantrybės, tuojau paaiškins: Tą velnio mašina, kompiuteris, sukuria …tokios kokybės vaizdą, kad virtualus pasaulis pradedamas painioti su tikrove... Paskui pakartojimai, hipnotizuojantys vaizdiniai …jauniems žmonėms sukelia sinesteziją - kelių pojūčių vienąlaikį jutimą, transą ir simbiotinį ryšį su pateikta medžiaga… Uff, galiu ir atsipūst, o galvojau, kad ir man taip gali atsitikt. Čia tik jaunimui ir seimui. Reikia dar vieną įsipilt, nes vėl nebeaišku, per kur tas velnias įlenda. Išeitų, kad toj netikroj erdvėj bebūnant, tik šast ir įlenda tikras velnias. Ką jis ten veikia? Reikia kompiuterį paguldyt ant šono, gal iškris. Tada ir paklausim. O, va, pagaliau, čia, matyt, bus ir atsakymas. Tuojau padėsiu kompiuterį atgal ant balkono krašto. Jaunimo savižudybės, klausia žurnaliste egzorcisto? - Taip, tai yra piktojo veikimas, - tvirtai atsako egzorcistas. Dėl iškreipto emocinio pasaulio. Reikia gal užkąst, nes vėl pamečiau mintį. Pasirodo, šeima mūsų neparuošia priimt gyvenimo sunkumų, esam narcizistai, išsigąstam išbandymų. Tai kur čia tas nelabasis? Oglasite ves spisok pozaluista. Ok. Kompiuteris, nežiūrint to, kad apsėstas, klusniai rodo šventą kalbą: Blogieji nebijo kovos, jų gyvybinė erdvė platesnė, jiems nereikia komfortiškų sąlygų. Chm, visos tos blogybės, kurias turi blogieji skamba vyliojančiai, atleisk man, viešpatie, kuris sutvėrei tuos bloguosius. Kaip man įsirašyt? Nors jau turėčiau vertybių sistemą. A, sakot jau ir taip įsirašęs. Ne taip, kaip tas pažįstamas iš Klaipėdos: nuklampojo pusnynais paklausyt egzorcisto, po pusvalandžio pasijuto aborigenu ir laukan išlėkė. Sakiau, kad čia tik stipriesiems. Jeigu skystos blauzdos, geriau nelįsk.
Vis dėlto, nors ir keistoki, geri vyrai tie egzorcistai: …mums, suaugusiems, svarbu būti drauge su jais(jaunimu), būti jiems tarsi atgarsiu, veikti kartu... Čia aišku ir be užkandos. O pagalvojus apie perspektyvą, argi tai nebūtų gražu? Vaikučio klausia:
- Kuo tu norėtum buti užaugęs?
Tas atsako:
- Egzorcistu, kaip tėvelis.
O gal, vis dėlto, galima būtų sužinoti tų blogiečių adresą? ...Jau neša velnias nutvėręs kompiuterį žemyn, gal dar spėsiu išsiųst jiems žinutę. Ne, geriau reikia lįst i vidų, antraip kaip juos surasi? Aaaaaa...

2010-02-08T05:26:00.000-08:00

Apie Dieva

Primename maloniems skaitytojams, kad Apie Dieva, vysk. Tamkeviciui ir egzorcistams pareikalavus, buvo istremtas is Literaturos ir Meno zurnalo

1. Anomis dienomis egzorcistai su teologais tris dienas smarkiai baliavojo, prisivalge grybu ir isvydo velnia.

-Tai velnias, pagalvojo teologai su egzorcistais.

-Ir vel jie, atsiduso Dievas.

2. Anomis dienomis egzorcistai iš baimės šlakstėsi švęstu vandeniu ir taip tarpusavy kalbėjo:

- Toliau dar ne taip bus.

- Matyt ir vėl bus lietaus, pagalvojo Dievas. Lietuvoj visada ne taip.

3. Anomis dienomis egzorcistai nužvelgė gausią apsėstųjų minią prie savo kabineto durų ir, giliai širdyje atsidusę, taip kalbėjo:

- O kas bus kai susirinks dar ir visi pasauliečiai irgi moterys?

Paskui ir vėl giliai atsiduso. Dievas irgi tik atsiduso.

4. Anomis dienomis aukštieji kunigai / šventraščio aiškintojai, egzorcistai ir teologai ilsėjos Palangos vyrų pliaže ir taip tarpusavy kalbėjo:

- Matyt, kad Dievo nėr, o juk žadėjo pasirodyt.

5. Anomis dienomis teologai su egzorcistais pavargo nuo asmeninio gyvenimo ir pradėjo kovoti su velniu. Taip ju gyvenimai igavo prasme ir jie toliau laimingai ir gražiai gyveno.

6. Anomis dienomis teologams, egzorcistams ir aukštiesiems kunigams / rašto aiškintojams besirūpinant švietimu, kultūra ir apsėdimais, pradėjo gausėti apsėstųjų gretos. Nužvelgę tą minią, jie taip svarstė:

- Pjūtis didelė, darbininkų maža.

Dievas iš minios vis kėlė ranką, vis kėlė, bet anie turėjo svarbesnių reikalų.

7. Anomis dienomis egzorcistai vaikesi paskutines kelias likusias raganas ir septynis nykstukus, bet uzkliuvo uz kelmo ir prasirake nosis. Va kaip ten buvo. O visi galvojo kad juos Dievas nubaude.

8.Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais-rasto aiskintojais skaiciavo parduotu sakramentu skaiciu, kuris buvo tiesiogiai proporcingas apsedimu skaiciui. Matematika jiems visad gerai sekdavos.

Anomis dienomis I teologus ir aukstuosius kunigus-rasto aiskintojus trenke zaibas. Bet juk aisku kad ne jiems jis buvo skirtas, bet bedieviams ir seniausios profesijos atstovems. Tai irodo, kad pasaulis yra netobulas ir blogi dalykai atsitinka geriems zmonems.

Anomis dienomis po Lietuva siautejo egzorcistai ir skelbe velnio darbus ir didybe. Daug seimunu ir vaiku jais itikejo. O kiti nuejo kasti sniego.

Anomis dienomis zeme nesiojo egzorcistus ir visus apsestuosius. Ir egzorcistai suprato, kad yra pasaukti padaryti tvarka ir kad dare, kad dare.